Pakauškaulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pakauškaulio vieta kaukolėje
Pakauškaulis iš vidaus
Pakauškaulis iš išorės
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Pakauškaulis (lot. os occipitale) – neporinis galvos griaučių smegeninės dalies kaulas. Tai plokščiasis kaulas, kurį sudaro žvynas(lot. squama occipitalis),dvi šoninės dalys(lot. pars laterales) ir pagrindas (lot. pars basiliaris).

Pakauškaulis jungiasi su pirmuoju kaklo slanksteliu (atlantu). Kraštais kaulas susisiekia su pleištakauliu, smilkinkauliu, momenkauliais. Be to, pakauškaulyje yra didžioji anga (lot. foramen magnum), kuri sujungia smegeninės dėžę su stuburo kanalu.

Pakauškaulio dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Pamatinė dalis[taisyti | redaguoti kodą]

Pamatinė dalis, (lot. pars basilaris), yra kaulo storgalys, kurio viršutinis nuožulnus paviršius kartu su pleištakaulio kūnu sudaro nuokalnę, ({{la|clivus, o jo kraštais driekiasi siaura apatinio uolinio ančio vaga, (lot. sulcus sinus petrosi inferioris). Apatinio paviršiaus viduryje iškyla neryškus ryklinis gumburėlis, (lot. tuberculum) pharyngeum, ryklės užpakalinei sienai tvirtintis. Pamato priekis šiurkštus, jauno žmogaus su pleištakaulio kūno panašiu paviršiumi jį jungia kremzlė, kuriai sukaulėjus abu gretimi kaulai suauga į vieną pamatinį kaulą, (lot. os basilare).

Šoninės dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Šoninės dalies, (lot. pars lateralis), apatiniame paviršiuje iškyla porinis pakauškaulio krumplys, (lot. condylus) occipitalis, susinerti su atlanto viršutiniais sąnariniais paviršiais. Skersai krumplio eina poliežuvinio nervo kanalas, (lot. canalis nervi hypoglossi), bendravardžiam galvos nervui. Kartais kanalas esti dvigubas ar net trigubas. Už krumplio yra krumplinė duobė, (lot. fossa condylaris), kuri kartais vienoje, kitoje arba abejose pusėse prakiūra ir tampa kanalu, (lot. canalis condylaris). Jis taip pat priklauso veniniams nuotakams, (lot. emissarium). Viršutinio paviršiaus viduryje matyti jungo gumburėlis, (lot. tuberculum jugulare), atgal ir į šoną nuo jo yra riestinio ančio vagos, (lot. sulcus sinus sigmoidei), ruožas. Viršutinį ir apatinį paviršius skiriantis šoninis kraštas turi jungo įlanką, (lot. incisura jugularis). Įlanka su bevarde smilkinkaulio uolinės dalies įlanka sudaro jungo angą, (lot. foramen jugulare), pro kurią iš kaukolės ertmės į kaklą lenda jungo vena, (lot. vena jugularis), riestinio ančio, (lot. sinus sigmoidei), tęsinys.

Žvynas[taisyti | redaguoti kodą]

Žvyno, (lot. squama occipitalis), išorinį ir vidinį paviršius skiria kraštas, kurio viršutinė, lambdinė dalis, (lot. margo lambdoideus), lambdinė siūlė rišasi su momenkaulių pakaušiniu kraštu, o apatinė, speninė dalis, (lot. margo mastoideus), jungiasi su smilkinkaulios spenine atauga. Išorinio paviršiaus centre yra ryškus išorinis pakauškaulio kyšulys, (lot. protuberantia occipitalis externa), nuo kurio leidžiasi išorinė pakauškaulio skiauterė, (lot. crista occipitalis externa). Skersai gumburo lanku driekiasi viršutinė sprando linija, (lot. linea nuchalis superior), žemiau lygiagrečiai eina apatinė sprando linija, (lot. linea nuchalis inferior), o aukščiau gali būti aukštutinė sprando linija, (lot. linea nuchalis suprema). Visa grublėta sprando plokštuma (lot. planum nuchale), sudaro plačią atramą sprando raumenims. Lygi viršutinė žvyno dalis vadinama pakauškaulio plokštuma, (lot. planum occipitale). Žvyno vidiniame paviršiuje kyšo vidinis pakauškaulio kyšulys, (lot. protuberantia occipitalis interna), sudarantis pačią kryžinės pakylos, (lot. eminentia cruciformis), sankirtą. Nuo jos žemyn eina vidinė pakauškaulio skiauterė, (lot. crista occipitalis interna), į viršų – viršutinio strėlinio ančio vaga, (lot. sulcus sinus sagitalis superioris), į šonus - skersinė ančio vaga, (lot. sulcus sinus transversi), smilkinkaulio speninės ataugos vidiniame paviršiuje pereinanti į riestinio ančio vagą. Kryžinė pakyla skirsto žvyno vidinį paviršių į dviduobių poras. Viršutinėje, smegenų duobėje, (lot. fossacerebralis), guli smegenų pusrutulių pakaušio skiltis, o į apatinę, smegenėlių, duobę, (lot. fossa cerebellaris), remiasi smegenėlių pusrutulis.

Kaulo orientavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Norint orientuoti kaulą, reikia jį laikyti taip, kad didžioji anga būtų nukrypusi į apačią, o žvynas – atgal ir į viršų.

Kaulėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pakauškaulis plėtojasi gana sudėtingai. Antrą gemalo gyvenimo mėnesį jungiamojo audinio plokštelėje virš aukštutinės sprando linijos susiklosto kaulėjimo centrai, jie veikiai susilieja. Tačiau žvyno viršus gali nepriaugti prie likusios žvyno dalies, tada susidaro vienas ar keli tarpmomeniniai kaulai, ossa interparietalia, anksčiau vadinti inkų kaulais. Kai kuriose populiacijose jų, tai didesnių, tai mažesnių, pasitaiko net iki 19 procentų. Likusi kaulo dalis rutuliojasi per kremzlę. Septintą embriono savaitę po aukštutine sprando linija susidaro du kaulėjimo židiniai, iš kurių rasis žvyno apačia. Kartais papildomas taškas esti didžiosios angos užpakalinėje briaunoje. Šoninės kaulo dalys turi po vieną atskirą osifikacijos centrą, kuris atsiranda aštuntą savaitę. Šiek tiek anksčiau, šeštą savaitę, kaulėjimo centras užsimezga kaulo pamatinėje dalyje. Kaulo dalys susilieja tik po gimimo: antrais metais žvynas suauga su šoninėmis dalimis, o šeštaisiais pastarosios susilieja su pamatine dalimi.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • R.D Sinelnikov „Žmogaus anatomijos atlasas“
  • G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Barkus, V. L. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizglienė, J. Žukienė „Žmogaus anatomija. I dalis.“
  • S. Pavilonis, E. Burneckis, V. Gavelis, R. Mikėnienė, R. Stropus, K. Tamašauskas, A. Urbonas, S. Žvirdauskas „Žmogaus anatomija“.