Plaštaka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie kaimą Anykščių rajone žr. Plaštaka (Anykščiai).
Plaštaka

Plaštaka – ranka nuo riešo, delnas su pirštais.

Plaštakos griaučiai[taisyti | redaguoti kodą]

Plaštakos griaučius (lot. ossa manus) sudaro 27 kaulai. Jie skirstomi į:

Riešakauliai[taisyti | redaguoti kodą]

Raczka4.jpg

Riešakauliai (lot. ossa carpi, s. ossa carpalia) – trumpieji kaulai, išsidėstę dviem eilėmis – proksimaline ir distaline. Proksimalinėje eilėje, pradedant nuo nykščio pusės, guli laivelis (os scaphoideum), mėnulis (os lunatum), trikampis (os triquetrum), o nuo pastarojo šiek tiek į delno pusę yra žirnios (os pisiforme). Distalinę eilę ta pačia seka sudaro didysis daugiakampis (os trapezium), mažasis daugiakampis (os trapezoideum), galvinis kaulas (os capitatum), ir kablinis kaulas (os hamatum). Visi riešakauliai sudaryti iš akytosios medžiagos, dengiamos plono standžios medžiagos sluoksnio.

  • Laivelis (os scaphoideum) yra išlinkęs. Jo iškilimas lygiu sąnariniu paviršiumi atsikreipęs proksimaliai ir liečiasi su stipinkaulio riešiniu sąnariniu paviršiumi, facies articuliaris carpalis, o įdubęs laukelis atsigręžęs į distalinę riešakaulių eilę ir liečiasi su galvinio kaulo galva. Lateraliau ir į delno pusę nukrypęs laivelio gumburėlis (tuberculum ossis scaphoidei). Jame yra dvi fasetės susiliesti su abiem distalinės eilės daugiakampiais.
  • Mėnulio (os lunatum) distalinis pusmėnulio pavidalo laukelis susineria su galviniu kaulu, o medialine kryptimi jis pereina į dvi nedideles fasetes, susiliejančias su kabliniu kaulu ir trikampiu. Proksimalinis iškilęs laukelis įeina į patį stipininio riešo sąnario galvos vidurį ir susineria su stipinkaulio riešiniu sąnariniu paviršiumi.
  • Trikampis (os triquetrum) proksimalinėje riešakaulių eilėje guli medialiausiai, mažylio piršto pusėje, ir yra netaisyklingo trisienio formos. Šoninėje jo pusėje yra du susisiekiantys laukeliai jungtis su mėnuliu ir galviniu kaulu, o vidinėje jo pusėje yra ovali fasetė žirniui.
  • Žirnis (os pisiforme) sąnariniu laukeliu jungiasi su trikampiu ir yra atsigręžęs į delno pusę. Jį galima apčiuopti mažojo piršto raumenų pakylos pamate. Prie žirnio tvirtinasi raiščiai, prie jo pasibaigia riešo alkūnkaulinio lenkiamojo raumens sausgyslė. Žirnis laikomas šio raumens sausgyslės sezamoidiniu kaulu.
  • Didysis daugiakampis (os trapezium) yra netaisyklingos formos, turi fasetes susinerti su laiveliu ir mažuoju daugiakampiu, taip pat balno pavidalo laukelį, kuris jungiasi su pirmojo delnakaulio pamato balniniu paviršiumi. Į delno (palmarinę) pusę nutįsta neryškus didžiojo daugiakampio gumburėlis (tuberculum ossis trapezii) prie kurio prasideda kai kurie nykščio pakylos raumenys. Medialinėje gumburėlio pusėje yra vagelė stipinkaulinio riešo lenkiamojo raumens sausgyslei.
  • Mažasis daugiakampis (os trapezoideum) yra taip pat netaisyklingos formos ir turi laukelius susinerti su laiveliu, galviniu kaulu, didžiuoju daugiakampiu ir antrojo delnakaulio pamatu.
  • Galvinio kaulo (os capitatum) proksimalinis galas ištįsta į galvą, ji savo viršūnėje ir šonuose turi laukelius susinerti su laiveliu, mėnuliu, mažuoju daugiakampiu ir kabliniu kaulu. Distalinis galas rišasi su delnakauliais. Kablinio kaulo (os hamatum) į delno pusę nukrypęs kablys (hamulus ossis hamati) irgi glūdi mažylio pakylos raumenų pradžioje. Kablinio kaulo paviršiuose matyti laukeliai susinerti su trikampiu ir galviniu kaulais bei IV–V delnakauliais.

Riešakauliai delninėje riešo pusėje suformuoja plačią riešo vagą (sulcus carpi) kurią iš lateralinės pusės riboja didžiojo daugiakampio gumburėlis, o iš medialinės – žirnis ir kablinio kaulo kablys. Šia vaga į delną eina kai kurių dilbio lenkiamųjų raumenų sausgyslės.

Riešakauliai pradeda kaulėti tik po gimimo. Anksčiausiai, antrą mėnesį, kaulėjimo centrai pasirodo galviniame ir kabliniame kauluose. Vėliau, 2 – 3 metais, jų atsiranda trikampyje, dar vėliau, 3 – 6 metais – mėnulyje, laivelyje ir abiejuose daugiakampiuose. Vėliausiai, tarp 8 ir 12 metų, ima kaulėti žirnis. Mergaičių riešakaulių osifikacija vyksta anksčiau. Pavyzdžiui, mergaičių žirnis kaulėja 9 – 10 metais, o berniukų – 12 metais. Iš riešo rentgenogramos galima spręsti apie biologinį individo amžių.

Delnakauliai[taisyti | redaguoti kodą]

Delnakauliai (lot. ossa metacarpi, s. ossa metacarpalia). Penki (I–V) maži ilgieji kaulai delnakauliai sudaro kietąjį plaštakos vidurinės dalies, delno, metacarpus, pagrindą. Jų dydis ir forma šiek tiek įvairuoja, tačiau visi turi po 3 dalis: delnakaulio pamatą (basis ossis metacarpi) kūną (corpus ossis metacarpi) ir galvą (caput ossis metacarpi). Masyvesnis pamatas turi sąnarinius paviršius jungtis vienam su kitu ir su distaline riešakaulių eile, galva baigiasi sąnariniu lauku susinerti su pamatiniu pirštakauliu, o kūnas yra truputį išlinkęs į plaštakos nugaros pusę.

  • I delnakaulis (os metacarpi primum) – stambiausias, jo pamate matyti balno pavdalo paviršius susiberti su riešo didžiojo daugiakampio tokiu pačiu paviršiumi.
  • II delnakaulis (os metacarpi secundum) – pats ilgiausias, jo pamatas giliai įdubęs susinerti su riešo mažuoju daugiakampiu, o iš šonų yra po laukelį, kuriuo liečiasi su gretimais delnakauliais. Kiti delnakauliai tolydžio trumpėja.
  • III delnakaulio (os metacarpi tertium) pamatas jungiasi su riešo galviniu kaulu ir su gretaimais delnakauliais, jo išorinėje (radialinėje) pusėje kyšo ylinė atauga (processus styloideus ossis metacarpi tertii)
  • IV delnakaulio (os metacarpi quartum) pamatas viduriniu laukeliu jungiasi su riešo kablinio kaulo lateraline puse, o šoniniais laukeliais – su gretimais delnakauliais. Nuo III delnakaulio jis skiriasi tuo, kad neturi ylinės ataugos.
  • V delnakaulis (os metacarpi quintum) – pats trumpiausias iš visų delnakaulių. Jo pamatas jungiasi su riešo kablinio kaulo medialine puse ir IV delnakauliu, o nugarinėje pusėje turi neryškų gumburėlį.

Delnakaulių kūnai pradeda kaulėti antrą ir trečią gemalo raidos mėnesį. Be šio kaulėjimo centro, kitas centras susiformuoja tik viename gale: II–V delnakaulių – distalinėje epifizėje (per antrus gyvenimo metus), o nykščio – proksimalinėje epifizėje, pamate (2-3 metais).

Rankos pirštakauliai[taisyti | redaguoti kodą]

Rankos pirštakauliai (lot. ossa digitorum manus, s. phalanges): rankos nykštys (pollex), sunertas iš dviejų, o visi kiti pirštai – iš trijų pirštakaulių. Tai nedideli ilgieji kaulai, skirstomi į artimiuosius, arba proksimalinius, pirštakaulius (phalanx proximalis), vidurinius (phalanx media) ir tolimuosius, arba distalinius, pirštakaulius (phalanx distalis). Pirštakauliai skirstomi i tris dalis – pamatą (basis phalangis) kūną (corpus phalangis) ir galvą (caput phalangis)

  • Artimųjų pirštakaulių (phalanx proximalis) pamate esti apvali sąnarinė duobė susinerti su delnakaulio galva, o pirštakaulių galvos vidurys įdubęs, tad ji vadinama pirštakaulio skridiniu (trochlea phalangis).
  • Vidurinių pirštakaulių (phalanx media) pamatas neryškios keterėlės esti perskeltas į du laukelius, skirtus susinerti su proksimalinio pirštakaulio skridiniu, o galva taip pat yra tarsi skridinys.
  • Tolimųjų (dar kartais vadinamų naginių) pirštakaulių (phalanx distalis) pamatas yra dviguba duobė susinerti su vidurinio pirštakaulio skridiniu. Galva suplokštėja ir nugarinėje pusėje baigiasi distalinio pirštakaulio šiurkštuma (tuberositas phalangis distalis) į kurią remiasi nagas.

Pirštakauliai kaulėja panašiai kaip ir delnakauliai, tik visų jų pradeda kaulėti proksimalinės epifizės.

Raumenys[taisyti | redaguoti kodą]

Plaštakoje yra išsidėsčiusios 3 raumenų grupės: rankos nykščio pakylos, mažylio pakylos ir vidurinės grupių. Plaštakos raumenys yra tik delninėje pusėje. Iš abiejų plaštakos pusių yra ilgųjų pirštų raumenų sausgyslės. Iš išorinės pusės plaštaką dengia paslanki oda su riebalų liaukomis ir retais gyvaplaukiais, o delninė plaštakos pusė oda be plaukų ir riebalų liaukų, bet joje yra daug prakaito liaukų. Be to, delninė pusė turi būdingą odos paviršiaus raštą, kuris paveldimas individualiai. Šiame rašte skiriamos vagelės, kalvelės ir linijos.

Plaštakos jungtys[taisyti | redaguoti kodą]

Plaštakos jungtys tarpusavyje jungia plaštaką su dilbiu ir visus plaštakos kaulus tarpusavyje.

Stipinkaulinis riešo sąnarys (articulatio radiocarpalis) – elipsoidinis sąnarys, jungiantis plaštaką su dilbio kaulais. Šio sąnario galva – trys riešakauliai (laivelis, mėnulis ir trikampis). Juos dengia sąnarinės kremzlės sluoksnis, o tarpai tarp jų yra užpildyti tarkauliniais raiščiais. Sąnario duobė – stipinkaulio riešinis sąnarinis paviršius (facies articularis carpalis radii). Sąnario kapsulė yra plona, sutvirtinta daug raiščių: stipinkauliniu ir alkūnkauliniu, varžančiais plaštakos atitraukima ir pritraukimą, dviem stipinkauliniais riešo raiščiais, varžančiais lenkimą ir tiesimą, ir delniniu alkūnkauliniu riešo raiščiu, ribojančiu riešo tiesimą.

Vidurinis riešo sąnarys (articulatio mediacarpalis) – skridininis sąnarys, jungiantis artimąją ir tolimąja riešakaulių eiles. Šio sąnario kapsulė delninėje pusėje yra tvirta, o nugarinėje – laisva. Šį sąnarį sutvirtinantys raiščiai: spindulinis riešo raištis ir tarpkauliniai riešakaulių raiščiai, jungiantys riešakaulius. Šis sąnarys leidžia atlikti ribotos apimties riešo lenkimą ir tiesimą.

Tarpriešakauliniai sąnariai (articulationes intercarpales) – plokštieji sąnariai, esantys tarp gretimų riešakaulių. Šie sąnariai yra mažai paslankūs. Iš jų galima išskirti žirnio sąnarį, kurio kapsulė leidžia slankioti apie trikampį (os triquertum).

Riešo ir delnakaulių sąnariai (articulationes carpometacarpales) – plokštieji, mažai paslankūs sąnariai, jungiantys II–IV delnakaulių pamatus ir tokiu būdu formuojantys tvirtą delno pagrindą. Šių sąnarių ertmė yra bendra, sudaranti kišenes, isiterpenčias tarp riešakaulių ir delnakaulių pamatų. Sąnarį tvirtina nugariniai ir delniniai riešo ir delnakaulių raiščiai bei standi kapsulė.

Riešo ir nykščio sąnarys, articulatio carpometacarpalis pollicis, – balninis sąnarys, esantis tarp didžiojo daugiakampio kaulo ir nykščio delnakaulio pamato. Sąnariniai paviršiai ir laisva kapsulė leidžia laisvus nykščio judėsius, tarp jų ir priešpastatymą, dėl kurio žmogus gali lengvai suimti įvairius daiktus.

Taip pat plaštakos jungtims priskiriami:

  • Tarpdelnakauliniai sąnariai (articulationes intermetacarpales)
  • Delniniai pirštų sanariai (articulationes metacarpophalangeae)
  • Tarppirštakauliniai sąnariai (articulationes interphalangeae manus).

Dažniausios plaštakos ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Ne visada žmonės patenkinti savo kūno dalimis. Neretai jie kreipiasi į chirurgus norėdami patobulinti, pagražinti jų manymu negražią, neproporcingą, ar dar kuo blogą kūno dalį. Tačiau nemažai ir tokių atveju, kai žmonės ieško pagalbos esant didesniam ar mažesniam defektui, trukdančiam tai kūno daliai funkcionuoti ir (ar) sukeliančiam skausmą. Dažniausiai pasitaikantys plaštakų defektai, susirgimai:

  • Spragsėjimas (spragsintis pirštas, „spragtukas”; stenozuojantis tenosinovitas) – susirgimas, kai sulenkus pirštą ir bandant jį tiesti, šis stringa, spragsi, o dažnai ir visai neišsitiesia. Dažnai jaučiamas skausmas. Priežastys: nėra visiškai aiškios. Dažnai tokia pati liga stebima ir vaikams. Gydymo tikslas yra pašalinti sausgyslės judėjimo kliūtį. Kartais sausgyslės sustorėjimas sumažėja kurį laiką imobilizavus pirštą įtvaru ar naudojant priešuždegiminius vaistus, tačiau neretai reikalingas operacinis gydymas- perpjauti raištį, trukdantį judėti sausgyslei.
  • Rankos synovialinė išvarža (ganglionas) – ovalūs, minkšti, neretai skausmingi gumburėliai, kurie atsiranda iš sąnarių ar sausgyslių kanalų rieše ar pirštuose. Dažniausiai tai atsiranda be jokios priežasties iš sąnarių ar sausgyslių kanalų rieše ar pirštuose. Neretai, tik atsiradusios, išvaržos būna skausmingos. Jos dažnai keičia savo dydį, kartais net gali visai išnykti. Tais atvejais, kai išvaržos skausmingos, riboja riešo ar pirštų judesius, ar tiesiog yra kosmetiškai nepriimtinos, rekomenduojamas gydymas- išvaržos turinio pašalinimas su adata, arba operacija, kurios metu pašalinama visa išvarža.
  • Pritraukti pirštai (Dupuytreno kontraktūra) pasireiškia delno ar pirštų vienu ar keliais iškilusiais sukietėjimais. Jie trukdo delnui ir pirštams išsitiesti, tarsi pritraukia pirštus prie delno. Nors skausmo, esant šiai ligai, ir nebūna, tačiau pritraukta pirštų padėtis trukdo kasdieninėje veikloje, pvz., sveikinantis, plaunant rankas, nešiojant pirštines ir t. t. Ligos priežastys nėra aiškios, tačiau yra žinoma, kad ji dažniausiai pasireiškia vyrams virš 40 metų, neretai ligos atvejai stebimi giminėje. Ligos gydymas tik operacinis, ir rekomenduojamas tada, kai, delno negalima padėti ant lygaus paviršiaus ir pirštų neįmanoma pilnai ištiesti.
  • Pirštų tirpimas
  • kt.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • G. Česnys, J. Tutkuvienė, A.Barkus, V.Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J.Žukienė. „Žmogaus Anatomija“.
  • Virginia Cantarella “Bones and Muscles: an Illustrated Anatomy”

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]