Pleištakaulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Galvos griaučiai: Pleištakaulio erdvinė padėtis kaukolėje (os sphenoidale)

Pleištakaulis (lot. os sphenoidale) – neporinis, netaisyklingos formos kaulas, tarytum pleištas įsiterpęs tarp kitų kaukolės pamato kaulų, Tam tikros jo dalys įeina į veido griaučius – akiduobės, nosies ertmės ir sparninės gomurio duobės sienas. Kai kam jis panašus į drugį arba šikšnosparnį.

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Kaulo centrinė dalis yra jo kūnas, corpus, nuo kurio į visas puses nutįsta trys ataugų poros: į viršų – mažasis sparnas, ala minor, į šonus – didysis sparnas, ala major, į apačią – sparninė atauga, processus pterygoideus.

Galvos griaučiai: Pleištakaulis iš viršaus, nugaros (os sphenoidale)

Kūnas, corpus[taisyti | redaguoti kodą]

Pleištakaulio kūnas yra beveik kubo formos, tuščiaviduris. Viduje – pleištakaulio antis, sinus sphenoidalis, pertvaros, septum sinuum sphenoidalium, perskirtas perpus. Viršutinis kūno paviršius matomas iš kaukolės ertmės pusės primena turkišką balnąir vadinamas vadinamas, sella turcica. Balno centre į posmegeninės liaukos duobę, fossa hypophysialis, įsistato posmegeninė liauka, arba hipofizė. Prieš duobę iškyla balno gumburėlis, tuberculum sellae, kuris šonuose baigiasi dviem vidurinėmis nuožulniosiomis ataugomis, processus clinoideus medius. Į priekį nuo jų skersai driekiasi prieškryžminė vaga, sulcus prechiasmaticus, į kurią įsistato regos nervų kryžmė, chiasma opticum. Vagos galai baigiasi regos kanalu, canalis opticus. Prieš vagą esanti plokštuma – pleištakaulio jungas, jugum sphenoidale, jungiantis mažuosius sparnus. Posmegeninės liaukos duobę iš užpakalio riboja balno nugara, dorsum sellae, kurios šoniniai kraštai iškyla kaip užpakalinės nuožulniosios ataugos, processus clinoideus posterior, o nugara leidžiasi į nuokalnę clivus, einančią link pakauškaulio pamatinės dalies. Užpakalinis, šiurkštus kūno paviršius jungiasi su pakauškaulio pamatine dalimi. Apatinis ir priekinis paviršiai pereina vienas į kitą ir yra nukrypę į nosies ertmę. Juose matomas ančių pertvaros, septum sinuum sphenoidalium, tęsinys – pleištakaulio skiauterė, crista sphenoidalis. Pastarosios smailiausia vieta vadinama pleištakaulio snapu, rostrum sphenoidale. Į abi puses nuo skiauterės porine pleištakaulio ančio atvara, apertura sinus sphenoidalis, antis susisiekia su nosies ertme. Atvaros plotą sumažina plona pleištakaulio kriauklė, concha sphenoidalis. Iš šoninių kūno paviršių išauga didieji sparnai, o jų pamate vertikalioje padėtyje įsirėžusi miego arterijos vaga, sulcus caroticus, kurią iš šono riboja pleištinis liežuvėlis, lingula sphenoidalis.

Mažasis sparnas, ala minor[taisyti | redaguoti kodą]

Mažojo sparno viršutinis paviršius atsikreipęs į kaukolės ertmę, o apatinis įeina į akiduobės stogo užpakalinę atkarpą. Tarp mažojo ir didžiojo sparno lieka viršutinis akiduobės plyšys, fissura orbitalis superior, jungiantis ją su kaukolės ertme. Užpakaliniame sparno krašte iškyla dvi gana smailos priekinės nuožulniosios ataugos, processus clinoideus anterior (vns).

Galvos griaučiai: Pleištakaulis iš priekio, apačios (os sphenoidale)

Didysis sparnas, ala major[taisyti | redaguoti kodą]

Didysis sparnas yra sudėtingos struktūros. Užpakalinis, smegeninis, paviršius, facies cerebralis, atsikreipęs į kaukolės ertmę, į jį remiasi smegenų pusrutulio smilkininė skiltis ir palieka savo reljefo pėdsakus. Šoninis smilkininis paviršius, facies temporalis, įeina į smilkinio duobę, fossa temporalis, kuri yra smegeninės skliauto šone. Posmilkininė skiauterė, crista infratemporalis, atskiria smilkininį paviršių nuo posmilkinionio paviršiaus, facies infratemporalis, kuris yra žemiau. Priekinis, akiduobinis, paviršius, facies orbitalis, matomas iš akiduobės pusės. Apačioje šis paviršius pereina į mažą žandikaulinį paviršių, facies maxillaris, atsikreipusį į viršutinį žandikaulį. Sparno paviršius skiria kraštai, vadinami pagal tai, su kuo jie jungiasi. Sparno viršuje – kaktinis kraštas, margo frontalis, už jo – mažesnis momeninis kraštas, margo parietalis. Šio krašto nebūna tada, kai kaktikaulio žvynas tiesiogiai liečiasi su smilkinkaulio žvynine dalimi. Kartais didžiojo sparno viršutinė atkarpa atsiskiria. Tada ji sudaro atskirą sparno kaulą, os pterii. Priekinė vertikali sparno briauna jungiasi su skruostakauliu, todėl vadinama skruostiniu kraštu, margo zygomaticus. Didžiausias, įlinkęs atgal ir į apačią, žvyninis sparno kraštas, margo squamosus, jungiasi su smilkinkaulio žvynu. Didžiajame sparne yra trys angos nervams ir kraujagyslėms: apskritoji anga, foramen rotundum, trišakio nervo antrajai šakai, nervus maxillaris, ovalioji anga, foramen ovale, trišakio nervo trečiajai šakai, nervus mandibularis, ir dyglinė anga, foramen spinosum, vidurinei smegenų dangalų arterijai, arteria meningea media. Pastarųjų angų kraštai gali nesuaugti, tada jos lieka neužsibaigusios. Dyglinė anga perveria užpakalinį smailų didžiojo sparno kampą, vadinamą pleištakaulio dygliu, spina ossis sphenoidalis. Jame įsispaudžia nežymi ausies ortakio vaga, sulcus tubae auditivae, s. auditoriae.

Sparninė atauga, processus pterygoideus[taisyti | redaguoti kodą]

Sparninė atauga matyti apatiniame vaizde. Ji prigludusi prie viršutinio žandikaulio ir sudėta iš kampu susijungusių plokštelių – vidinės, lamina medialis, ir šoninės, lamina lateralis. Jų pradžią strėline arba sagitaline kryptimi perveria sparninis kanalas, canalis pterygoideus, o apačia prasiskečia taip sudarydama sparninę įlanką, incisura pterygoidea. Išilgai šių plokštelių susidūrimo iš priekio leidžiasi sparninė gomurio vaga, sulcus pterygopalatinus, kuri sudarys užpakalinę bendravardžio kanalo sieną. Užpakalinėje pusėje abi plokštelės apriboja sparninę duobę, fossa pterygoidea, o aukščiau yra neryški valtinė duobė, fossa scaphoidea. Vidinė plokštelė ilgesnė ir jos užlinkęs smaigalys vadinamas sparniniu kabliu, hamulus pterygoideus.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Žmogaus Anatomija. I tomas / G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Barkus, V. L. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J. Žukienė. Vilniaus universiteto leidykla, 2008 m.