Friedrich Paulus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Friedrich Paulus

Ernst Friedrich Paulus (1890 m. rugsėjo 23 d. Breitenau, Hesenas1957 m. sausio 1 d. Drezdene, Vokietija) – vokiečių karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, generolas feldmaršalas.

Labiausiai žinomas kaip Šeštosios armijos vadas, Fall Blau metu organizavęs puolimą Stalingrado kryptimi. Stalingrado mūšis baigėsi pražūtingai hitlerinei Vokietijai – sovietams laimėjus feldmaršalas su visa kariuomene pasidavė į nelaisvę 1943 m. sausio 31 d.

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė ir užaugo tarnautojo šeimoje. Mirė 1957 m. Dresdene, Rytų Vokietijoje, kur dirbo policijos inspektoriumi. Tėvas – Heseno apskrities žemės ūkio valdybos inspektorius. Šeima gyveno tėvo paveldėtame name. Feldmaršalo brolis (g. 1897 m. sausio 3 d.) dalyvavo I pasauliniame kare, leitenantas; po karo 20 metų dirbo kūno kultūros mokytoju Gizene, Vetclare, 1935 m. buvo „Hitlerio jaunimo“ (Hitlerjugendo) organizacijos sporto mokytojas Berlyne; Nacionalistų partijos narys. Feldmaršalo sesuo Kornelija Paulus (g. 1899 m. balandžio 26 d.) 19261936 m. tarnavo Štutgarte penktosios karinės apygardos valdyboje. Nuo 1936 m. dirbo Berlyne, administracijos ir ūkio valdybos inžinerijos – technikos inspekcijoje.

Žmona Elena Konstancija Paulus (g. 1889 m. balandžio 25 d. Bukarešte), kilusi iš kilmingos rumunų šeimos. Dukra Olga-Konstancija fon Kutcšenbach (g. 1914 m. sausio 5 d.) Sūnus Ernstas Aleksanderis (g. 1918 m. balandžio 11 d.) Antrasis sūnus dvynys Frydrichas Efremas, tankistas (žuvo būdamas kapitonu, 1944 m. vasario 29 d. Italijos fronte).

Karjera[taisyti | redaguoti kodą]

1909 m. Kaselyje baigė klasikinę Kaizerio Vilhelmo gimnaziją, Marburgo universiteto Teisės fakultete 2 semestrus studijavo teisę, tačiau studijas nutraukė, nusprendęs, kad teisė – ne jo pašaukimas. Negalėdamas kitaip realizuoti savo potraukio karinei tarnybai, eiliniu savanoriu įstojo į 111-ąjį pėstininkų pulką.

Nuo 1910 m. rudens iki 1911 m. vasaros mokėsi Engerso prie Reino karo mokykloje, kurią baigęs gavo leitenanto laipsnį. 19111940 m. – pėstininkų leitenantas, būrio vadas, po to – pėstininkų pulko bataliono adjutantas. Vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, – vyresnysis leitenantas, kuopos vadas, Vakarų ir Balkanų frontuose kovojusio pulko adjutantas. Baigiantis karui jam suteiktas kapitono laipsnis.

19271930 m. vadovavo pėstininkų kuopai. 19301934 m. Generalinio štabo akademijoje dėstė karo istoriją ir taktiką. Dėstytojaudamas tapo majoru, o po to – pulkininku leitenantu. 19341935 m. vėl tarnavo koviniame padalinyje, vadovavo tryliktosios pėstininkų divizijos motožvalgybos batalionui. Gavo pulkininko laipsnis.

19351939 m. vadovavo šešioliktojo tankų korpuso štabui. 1939 m. tapo generolu majoru. Tais pačiais metais buvo paskirtas dešimtosios armijos štabo viršininku (vėliau, kad suklaidintų priešą, tą armiją pavadino 6-ąja, F. Paulus tapo 6-osios armijos štabo viršininku). Vadovavo Vermachto 6-ajai armijai Stalingrado mūšyje. 1940 m. tapo generolu leitenantu.

1943 m. sausio 31 d. pasidavė į nelaisvę. Hitleris tikėjosi, kad Paulus nusižudys (kiekvienam karininkui buvo duotas pistoletas ar vaistai, kad gresiant nelaisvei nusižudytų). Prieš pat pasidavimą buvo paaukštintas į feldmaršalus. Patekęs į nelaisvę ten rašė savo dienoraštį, dalyvavo Niurnbergo teisme. Nelaisvėje dar tikėjo Vokietijos pergale, savo fiureriu. Praradęs tikėjimą Vokietijos pergale ir pasitikėjimą savo fiureriu įstojo į Vokiečių karininkų sąjungą. 1953 m. paleistas iš nelaisvės grįžęs į tėvynę dirbo VDR.

Stalingradas[taisyti | redaguoti kodą]

1942 m. tapo nacistinės Vokietijos šeštosios armijos vadu. Nepaisydamas beviltiškos kariuomenės padėties, klausydavo Hitlerio nurodymų. Jam buvo nurodyta laikyti Stalingradą ir kovoti iki paskutinio kareivio, o praradus Stalingradą jam buvo liepta nusišauti. Hitleris tikėjosi, kad Paulus laikys Stalingradą iki mirties, nes Vokietijos istorijoje nebuvo nė vieno feldmaršalo pasidavusio į nelaisvę. Hitlerio teigimu, Paulus Vokietijos karininkams padarė didelę gėdą. Puolant Tarybų Sąjungos kariuomenei išlaikyti Stalingradą buvo neįmanoma. Vokietijos kariuomenė buvo praradusi daug karių. Užėmus sovietams aerodromą vokiečiai nebegalėjo perduoti maisto davinio kareiviams, maistą mesdavo iš lėktuvų. Vokietijai patyrus didelius nuostolius, Žukovo (Raudonajai armijai) buvo nesunku sutriuškinti Pauliaus armiją. Dienai prieš pasiduodant į nelaisvę Paulus buvo paaukštintas iki feldmaršalo.

Nelaisvė[taisyti | redaguoti kodą]

Į nelaisvę buvo paimtas 1943 m. sausio 31 d. su visa savo kariuomene. Buvo nuolat kalbinamas generolų įstoti į nelaisvėje įkurtą „Vokiečių karininkų sąjungą", kuri buvo už taikią Vokietiją ir jos kapituliaciją. „Vokiečių karininkų sąjunga" norėjo nuversti Hitlerį ir jo visą nacistinę valdžią. Pats į sąjungą įstojo 1944 m. rugpjūčio 8 d. Didelis paskatinimas įstoti į sąjungą buvo pasikėsinimas į Hitlerį. Feldmaršalas tapo svarbiu nacių režimo kritiku. Prieš nacistinę valdžią jis pasisakydavo ir per radiją. Paulus buvo prieš Vokietijos padalijimą – Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją, nes manė, jog atstatyti šalį galima tik būnant vieningiems ir šalies ekonomiką į dvi dalis padalyti yra katastrofiška (pats norėjo iš nelaisvės būti perkeltas į Rytų Vokietiją).

Taip pat dalyvavo Niurnbergo teisme, kuriame atskleidė daug kitų karo nusikaltėlių savo paliudijime. Nelaisvėje mokėsi rusų kalbos, kol pagaliau pradėjo rašyti laiškus rusiškai, vienas iš jų buvo naujųjų sveikinimas Stalinui. Dėl sveikatos pablogėjimo buvo dažniau išleidžiamas pasižmonėti į teatrą, į muziejus ir kitokias kultūrines vietas. Iš nelaisvės jį paleido beveik vėliausiai iš visų belaisvių t. y., 1953 m.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka