Eritritolis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eritritolis
Erythritol structure.svg
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
CAS numeris [10030-58-7]
Cheminė formulė C4H10O4
Molinė masė 122,12 g/mol
SMILES
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda
Lydymosi t° 121 °C
Virimo t° 329-331 °C
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Eritritolis – natūralus cukraus alkoholis (poliolis). Naudojamas maisto pramonėje kaip drėkiklis ir saldiklis. Europoje žymimas maisto priedo numeriu E968.

Eritritolis pasižymi mažu kaloringumu (0,24 kcal/g), saldžiu skoniu (maždaug trečdaliu mažiau saldžiu nei cukrus), turi nestiprų šaldantį (panašų į mėtos) efektą. Nedideliais kiekiais randamas daugelyje vaisių ir fermentuotų produktų, kaip kad vyne, sūryje, aluje, sojų padažę ir pan. Pramoniniu būdu gaminamas fermentuojant gliukozę mielių ar kitų mikroorganizmų pagalba. Naudojamas įvairių gaminių (saldumynų, kramtomosios gumos, gaiviųjų gėrimų) saldiminimui, konsistencijos formavimui ir kitokiais tikslais.

Eritritolis neįtakoja gliukozės kraujyje ar insulino lygio.

Naudojamas maisto pramonėje nuo paskutinio XX a. dešimtmečio, iš pradžių Japonijoje ir JAV. Europoje jo saugumas ir leidimas naudoti buvo patvirtintas 2006 m.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ruth Winter. A Consumer’s Dictionary of Food Additives, 7th Edition.Random House LLC, 2009, p. 218