Alšėnai (Baltarusija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Alšėnai
brus. Гальшаны
   Halszany herb.gif   
Halšany Castle 02.jpg
Alšėnų pilies griuvėsiai

Alšėnai
54°15′0″N 26°00′0″E / 54.25°N 26°E / 54.25; 26 (Alšėnai (Baltarusija))Koordinatės: 54°15′0″N 26°00′0″E / 54.25°N 26°E / 54.25; 26 (Alšėnai (Baltarusija))
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Ašmenos rajonas
Gyventojų (): 1 900
Pašto kodas: 231120
Commons-logo.svg Vikiteka: AlšėnaiVikiteka
Kirčiavimas: Galšià (Alšė́nai)

Alšėnai (arba Galšia) – miestelis Baltarusijoje, prie kelio VilniusAšmenaVoložinas, 20 km į pietus nuo Ašmenos, pasienyje su Lietuva; apylinkės centras. Miestelyje yra vidurinė mokykla, ligoninė, paštas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1,5 km į šiaurės rytus nuo Alšėnų yra XII a. – XIV a. baltų piliakalnis, kuriame, pasak legendos, kurią pateikia Bychovco kronika [1], Lietuvos kunigaikščio Romunto (Romano) sūnus ir Narimanto, Daumanto, Giedriaus ir Traidenio brolis Alšis (Holsza) prie Karobio upės, įkūrė miestą; atsikėlė iš ten, ėmė kunigaikščiauti ir pasivadino Alšėnų kunigaikščiu.

Nuo XIII a. Alšėnai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Alšios (Galšios) dalinės kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pabaigos Alšėnus valdė Alšėnų kunigaikščių giminė. Jos pradininkas Jonas Alšėniškis apie 1390 m. savo valdose pastatė pilį, prie pilies įsikūrė miestelis. XV a. pradžioje pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. antroji pusėje Bagdonas Sapiega ją atidavė reformatams, vėliau grąžinta katalikams.[2]

1533 m. Povilas Alšėniškis, siekdamas Vilniaus vyskupo vietos, miestelį perleido karalienei Bonai Sforcai, o ši savo favoritei Elenai Dubovickai, kurios vyras buvo Naugarduko vaivada Povilas Sapiega. Jų įpėdinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vicekancleris Povilas Steponas Sapiega 1610 m. ant Olšankos upelio kranto pastatė vienus gražiausių Vilniaus krašte barokinius pilies rūmus, 1618 m. trinavę barokinę pranciškonų bažnyčią (perstatyta XVIII a. viduryje).[3] Pilis turėjo šildymo sistemą, vandentiekį ir kanalizaciją, pilies menės buvo puoštos italų meistrų freskomis, grindys dengtos terakota. Prie pilies buvo iškasti trys ežerai, kurių dugnas išklotas plytelėmis. Sapiegų rezidencijoje buvo turtinga biblioteka ir paveikslų galerija.

Vėliau pilis buvo kelis kartus perstatyta, tačiau Švedų tvano metu ji buvo apiplėšta ir padegta. Pilies dalis nebebuvo atstatoma. XIX a. ji atiteko Žabų giminei, o 1880 m. paskutinis pilies savininkas Gorbanovas išardė dalį sienų karčiamos statybai.

Bažnyčios požemiuose marmuriniuose buvo palaidotas bažnyčios fundatorius ir trys jo žmonos, tačiau 1970 m. palaikai išvežti į Minsko Baltarusijos senovės istorijos ir kultūros muziejų.

1618 m. Povilas Sapiega pastatydino naują barokinę trinavę bažnyčią ir įkūrė pranciškonų vienuolyną, kurį 1832 m. Rusijos imperijos valdžią po sukilimo uždarė. Prie vienuolyno įkurta mokykla. Nuo XVI a. veikė ir stačiatikių cerkvė.

Iki 1795 m. Alšėnai priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, 17951915 m. valdė Rusijos imperija. Nuo XIX a. antros pusės – Alšėnų valsčiaus centras. 1920 m. nustačius Lietuvos valstybinę sieną su Rusija, Alšėnai priskirti Lietuvos Respublikai. 19201939 m. valdė Lenkija. Nuo 1939 m. Alšėnai priklauso Baltarusijai. 19421944 m. nacių okupacinė administracija Alšėnų valsčių buvo priskyrusi Lietuvos generalinei sričiai. [4]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
15661795 m. Ašmenos apskritis, Vilniaus vaivadija
18631915 m. Alšėnų valsčius, Vilniaus gubernija, Rusijos imperija
19201939 m. Alšėnų valsčius, Ašmenos apskritis, Vilniaus vaivadija
19411944 m. Alšėnų valsčius, Lietuvos generalinė sritis
nuo 1944 m. Ašmenos rajonas, Gardino sritis


Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1892 m. ir 2006 m.
1892 m. 1897 m.sur. 1926 m. 1970 m.sur. 1993 m. 2006 m.
1 855 2 883 1 702 1 745 1 277 1 075


Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Miestelis yra lietuviškų vietovardžių areale. Maždaug iki XVIII a. pradžios (iki maro) Alšėnų apylinkių gyventojų daugumą sudarė lietuviai, išskyrus baltarusių pleištą palei Gaišią į pietryčius nuo Alšėnų. Per XVII a. šeštojo dešimtmečio ir XVIII a. pradžioje karus, badą ir marą daug apylinkių gyventojų išmirė, į jų vietą dvarininkai atkėlė daugiausia baltarusių. Slavėjimą stiprino ir vienuoliai pranciškonai. XIX a. viduryje tik apie 1/5 parapijos, daugiausia jos vakarinės dalies gyventojų kalbėjo lietuviškai.

Alšėnų apylinkių gyventojų absoliuti dauguma ir XIX a. antroje pusėje – XX a. kalbėjo (ir tebekalba) baltarusiškai, tačiau XIX a. jie save vadino litvinais. Tikintieji daugiausia katalikai; jie visą laiką vyravo, pvz., 1919 m. jų buvo 75,4%, stačiatikių – 18,9%, judėjų – 5,7%, o minėtame slaviškų vietovardžių pleište – katalikai ir stačiatikiai. Lietuvių kalbininkų duomenimis, Gaišios valsčiaus lietuviškus pavadinimus turinčios gyvenvietės 19391940 m. sudarė 51,6%.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Barokinių rūmų (XVII a. pirmoji pusė) griuvėsiai,
  • Barokinė trinavė Pranciškonų bažnyčia (1618 m., perstatyta XVIII a. vid.),
  • Šv. Jurgio cerkvė (XX a. pradžia).

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bychovco kronika, 135 p.
  2. Petras Gaučas. Galšia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 369 psl.
  3. Alšėnai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 170 psl.
  4. Petras Gaučas. Galšia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 369 psl.