Pompėja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šis straipsnis yra apie miestą. Apie giminę skaitykite straipsnyje Pompėjų giminė.
Pompėja
Pompeii
Forum in Pompeii 2.jpg
Forumas su Vezuvijumi tolumoje

Pompėja
Koordinatės: 40°45′3″N 14°29′13″E / 40.75083°N 14.48694°E / 40.75083; 14.48694Koordinatės: 40°45′3″N 14°29′13″E / 40.75083°N 14.48694°E / 40.75083; 14.48694
Vieta: Kampanija, Italija
Regionas: Pietų Europa
Istorija
Pastatytas: VII-VI a. pr. m. e.
Sugriautas: 79 m.
Laikotarpis: Antika
Tauta: romėnai
Informacija
Tirtas: nuo 1860 m.
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 829

Pompėja (arba Pompėjai; lot. Pompeii) – istorinis miestas senovės Italijoje. Pompėja stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79 m. ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą.

Pompėja buvo užmiršta iki XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą. Pompėja atskleidė kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų tapyba ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių ir užrašų.

79 metais po Kristaus gimimo rugpjūčio 20 d. įvyko žymiausias, iš visų rašytinėje istorijoje užfiksuotų, vulkano išsiveržimas. Vezuvijaus kalnas, esantis netoli Neapolio miesto, šiuo metu priklausančio Italijai, sprogo efektingu būdu, išmesdamas į atmosferą, į 12 mylių (1 mylia – 1.6 km) aukštį debesis dulkių, pelenų bei uolienų, uždengusių saulę. Kiek vėliau, tą patį vakarą, prasidėjo dar baisesni išsiveržimai. Atėjus rytui, Pompėjos ir Herkulanėjaus (Herculaneum) miestai buvo užkloti vulkaninio purvo sluoksniu, be jokių gyvybės žymių. Du miestai taip palaidoti išbuvo po žemėmis 1700 metų, kol jų neaptiko archeologai. Paskutinius tris šimtmečius viso pasaulio žmonės stebisi tose apylinkėse aptiktais archeologiniais radiniais.

Vieta[taisyti | redaguoti kodą]

Pompėjos miesto koordinatės yra 40°45′00″N 14°29′10″E / 40.75°N 14.48611°E / 40.75; 14.48611, šalia netoli esančio dabartinio Pompėjos priemiesčio. Senovėje miesto teritorija buvo netoli jūros kranto, bet šiandien ji yra pasistūmėjusi į krašto gilumą. Pompėja yra apie 8 km atstumu nuo Vezuvijaus kalno. Pompėjoje iki šiol niekas negyvena.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vezuvijaus apylinkės
Portretas ant Pompėjoje esančio namo sienos


Romėnų moters iš Pompėjos portretas (c. 50 CE)
Šuns, žuvusio per 79 m. Vezuvijaus išsiveržimą, gipsinė kopija. Archeologai mano, kad šuo buvo pririštas lauke šalia Pompėjos velėjo Vesonijaus Primo namų.


Ankstesni archeologiniai kasinėjimai seniausiose Pompėjos vietose rodo, kad miestas nuo ugnikalnio išsiveržimų ir kitų seisminių įvykių buvo nukentėjęs dar prieš 79 m. Archeologai, ištyrinėję tris nuosėdų sluoksnius, esančius ant pamatinės uolienos po miestu, rado su nuosėdomis susimaišiusių gyvūnų bei žmonių kaulų, augalų liekanų ir molinių šukių. Naudojant radioaktyvinį datavimo metodą nustatyta, kad seniausias sluoksnis yra iš VIII–VI a. apytiksliai tuo metu, kai buvo įkurtas miestas. Aukščiau esantys nuosėdų sluoksniai nuo kitų sluoksnių yra atskirti grunto sluoksniu IV a. Teigiama, kad susimaišiusių nuosėdų sluoksniai buvo sukurti didelių nuošliaužių, kurios buvo sukeltos ilgalaikių liūčių. Kai Pompėjoje išsiveržė ugnikalnis iš jo ėmė skirsti ugnies kamuoliai panašūs į meteoritus.

Apytiksliai VII–VI a. miestą svarbioje sankryžoje tarp Kumų ir Stabijų įkūrė oskai, centrinės Italijos gyventojai. Tačiau dar prieš įkūrimą šia vieta kaip saugiu uostu naudojosi graikų ir finikiečių jūreiviai. Anot Strabono, senovės graikų istoriko, geografo ir filosofo, Pompėją VI a. pr. m. e. buvo užėmę etruskai. Šiuolaikiniai tyrinėjimai jo teiginį patvirtino. Tarp 525 m. pr. m. e. ir 474 m. pr.m. e. Pompėją pirmą kartą užėmė graikų kolonija Kūmai, sudarę sąjungą su Sirakūzais.

V a. pr. m. e. Pompėją (kaip ir kitus miestus Kampanijos regione) užėmė samnitai. Po karų su samnitais (IV a. pr. m. e.) Pompėja buvo priversti priimti Romos socium statusą, tačiau, nepaisant to, įgavo lingvistinę bei administracinę nepriklausomybę. IV a. pr. m. e. miestas buvo sustiprintas. Antrojo Punų karo metu miestas išliko lojalus Romai.

Pompėja dalyvavo Kampanijos miestų inicijuotame kare prieš Romą, bet 89 m. pr. m. e. buvo apgulti Sulos, o 80 m. pr. m. e. priversti pasiduoti. Daugelis Sulos veteranų buvo apdovanoti žemės lopinėliais, o prieš Romą nusiteikę ir tai aiškiai rodę gyventojai išvyti iš namų. Pompėja tapo Romos kolonija, vadinama Colonia Cornelia Veneria Pompeianorum. Miestas tapo svarbiu prekybos centru, nes būtent čia buvo atplukdomi maisto produktai ir įvairios prekės, po to Apijaus keliu gabenamos į Romą bei šiaurės Italiją. Žemės ūkis, aliejus ir vynas taip pat vaidino svarbų vaidmenį.

Vanduo miestui buvo tiekiamas Aqua Augusta (Neapolis) akveduku, kurį apie 20 m. pr. m. e. pastatė Markas Vipsanijus Agripa.

I m. e. a.[taisyti | redaguoti kodą]

Atkasta Pompėja daug ką atskleidžia apie mieste vyravusį gyvenimą I m. e. a. Forumas, pirtys, daugybė namų ir keletas tokių užmiesčio vilų kaip Misterijų vila yra stebėtinai gerai išsilaikę.

Pompėja buvo gyvybingas miestas. Apie tai byloja literatūroje plačiai aprašytos kasdienio gyvenimo smulkmenos ir archeologiniai radiniai. Pavyzdžiui, užrašas Salve, lucru ant vieno iš garsesnių Pompėjos namų (Siriko) grindų byloja apie prekybos bendrovę, kurios savininkai buvo du partneriai, Sirikas ir Numianas (pastarasis vardas gali būti slapyvardis, mat nummus reiškia moneta, pinigas). Kituose namuose randamos detalės byloja apie šeimininkų profesijas ar pragyvenimo būdą, pvz., skalbėjai (Fullones). Rastos vyno statinės su Vesuvinum neabejotinai yra seniausio žodžių žaismo prekyboje pavyzdys (sujungus Vesuvius ir lot. vinum). 89 m. pr. m. e., po paskutinės romėnų karvedžio Sulos okupacijos, Pompėja buvo galutinai aneksuota Romos respublikos. Šiuo laikotarpiu buvo itin vystoma miesto infrastruktūra, daugelis pastatų – iš Augusto valdymo laikotarpio. Svarbu paminėti ir amfiteatrą, palestrą su centre buvusiu baseinu bei akveduką, tiekusį vandenį net 25 fontanams, viešosioms pirtims ir daugybei privačių namų (domus).

Puikiai išsilaikusios freskos į dienos šviesą iškelia kasdienį Pompėjos gyvenimą, kartu praplėsdamos Antikos meno istorijos ribas, nes, remiantis mieste rastais sieninės tapybos pavyzdžiais, buvo įvestas nauji Pompėjos stiliai (pirmasis, antrasis, trečiasis stiliai). Daugybė erotinių Pompėjoje rastų freskų byloja apie tai, kad kai kurie kultūros aspektai buvo itin susiję su erotika, pavyzdžiui, falo garbinimas. Dalis jų buvo nuimtos ir dar neseniai laikomos slaptoje Neapolio universiteto kolekcijoje.

Ugnikalnio išsiveržimo metu 79 m. mieste, manoma, gyveno apie 20 000 žmonių – Pompėjos ir aplinkinių vietų populiacija buvo itin išaugusi dėl romėnų pomėgio kurti užmiesčio vilas, skirtas poilsiui. Tai vienintelis antikinis miestas, kurio tuometinė topografinė struktūra šiandien yra tiksliai žinoma. Tiesios, tarsi grotelėmis išdėstytos gatvės su abiejose pusėse buvusiais gyvenamaisiais namais ir parduotuvėlėmis atspindi romėnų miestų planavimo tradiciją. Be to, iki šiol aiškiai matyti pagrindinių gatvių decumanus ir cardo linijos.

Netoli forumo buvo rastos vietos, skirtos įvairių paslaugų teikimui, pavyzdžiui, didelė maisto prekių turgavietė (macellum), kepykla (Pistrinum), thermopolium, maži restoranai (cauponae). Šalia gymnasium, arba palestros (sporto aikštelės), rasti gerai išsilaikę du teatrai ir amfiteatras. Tuo tarpu netoli miesto buvo įkurtas 1,000 m² užėmęs viešbutis, dabar vadinamas „Grand Hotel Merucine“ („Didysis Merucine viešbutis“).

2002 m. ties Sarno upės žiotimis buvo padarytas dar vienas svarbus atradimas. Paaiškėjo, kad uostas taip pat buvo apgyvendintas žmonių, gyvenusių palafitte tipo namuose su kanalų sistema, kai kurių mokslininkų nuomone, panašia į esančią Venecijoje.

62–79 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Pompėjos srityje nestiprūs žemės drebėjimai yra įprasti jau nuo seno, tačiau 62 m. vasario 5 d. žemę sudrebino stiprūs požeminiai smūgiai, padarę didelės žalos įlankai ir ypač Pompėjos miestui. Manoma, kad žemės drebėjimas pasiekė 7,5 Richterio skalės balus. Ta diena miesto gyventojams buvo labai svarbi, kadangi buvo švenčiama Augusto kaip „Tautos tėvo“ sukaktuvės ir miestą saugojusių dvasių pagerbimo šventė. Po žemės drebėjimo įsivyravo chaosas. Gaisrai, sukelti dėl drebėjimo ant žemės nukritusių žibalinių lempų, sustiprino žmones apėmusią paniką. Šalia buvę Herkulanėjaus ir Nukerijos miestai taip pat buvo paveikti. Buvo sugriautos šventyklos, gyvenamieji namai, tiltai ir keliai. Manona, kad beveik visi tuometiniai miesto pastatai buvo vienaip ar kitaip paveikti. Po žemės drebėjimo mieste, kurio išsigelbėjusius gyventojus vargino vagystės ir badas, įsivyravo anarchija. Nepaisant to, kad nuo 62 m. iki 79 m. buvo atliekami rekonstrukciniai darbai, ugnikalnio išsiveržimo dieną miestas dar nebuvo galutinai atsigavęs po patirtos nelaimės. Nėra duomenų apie tai, kiek tiksliai žmonių paliko Pompėją po 62 m. žemės drebėjimo, tačiau žinoma, kad norinčių palikti nuniokotą vietą ir iškeliavusių į kitus Romos imperijos miestus skaičius buvo didelis. Norintys atstatyti gimtąjį miestą ir stengtis jame vėl susikurti gyvenimą pradėjo ilgą Pompėjos gaivinimo procesą.

Pastatai, rekonstruoti iškart po išsiveržimo (suniokoti tiek 62 m., tiek 79 m.), yra labai svarbūs dabartiniams miesto tyrinėjimo darbams. Kai kurie senesni, apgadinti sieninės tapybos pavyzdžiai galėjo būti pakeisti naujais, todėl šiuolaikiniai mokslininkai naudoja modernius instrumentus, siekdami bent žvilgtelėti į ilgai slėptas freskas.

Vezuvijaus išsiveržimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vezuvijus.

I a. Pompėja buvo vienas iš daugelio miestų, išsidėsčiusių Vezuvijaus papėdėje. Sritis pasižymėjo didele populiacija, kuri nuolat augo, nes regionas garsėjo ypatingu derlingumu. Daugelis kaimyninių Pompėjos bendruomenių taip pat nukentėjo nuo 79 m. išsiveržimo; labiausiai Herkulanėjus. Atstiktinai tai buvo diena po Vulcanalia šventės, skirtos romėnų ugnies dievui Vulkanui.

Pompėja ir juose buvę žmonės buvo palaidoti po 12 skirtingų nuosėdų sluoksnių. Plinijus Jaunesnysis, gyvenęs Neapolio įlankoje buvusiame Misenum miestelyje, pirmąjį atsiliepimą apie ugnikalnio išsiveržimą parašė praėjus 25 m. nuo įvykio, kurio atsiminimas buvo stipriai įsirėžęs jam į atmintį dėl patirtos psichologinės traumos, žuvus dėdei Plinijui Vyresniajam, su kuriuo jis palaikė artimus ryšius.

Vezuvijaus išsiveržimas buvo užregistruotas tuometinių istorikų, ir dabar, remiantis Plinijaus laišku, yra visuotinai patvirtinta jo tiksli data - 79 m. rugpjūčio 24 d. Nepaisant to, archeologiniai Pompėjos kasinėjimai rodo, kad miestas galėjo būti palaidotas 2 mėnesiais vėliau ir tai gali būti paremta kita to paties laiško versija. Žmonės, rasti palaidoti pelenuose, buvo su šiltesniais drabužiais nei tie, kurie, manoma, buvo vilkimi rugpjūčio mėnesį. Be to, parduotuvėse rasti švieži vaisiai ir daržovės buvo būdingi spalio mėnesiui, tuo tarpu vaisiai ir daržovės, priskiriami rugpjūčiui, jau buvo sudžiovinti arba konservuoti, o vyno fermentavimo statinės hermetiškai uždarytos (tai dažniausiai buvo daroma spalio mėn. pabaigoje). Pelenuose palaidotos moters piniginėje buvo rastos monetos, tarp kurių buvo memorialinė moneta, iškalta rugsėjo mėn. pabaigoje. Iki šiol nėra tikslios teorijos, kodėl egzistuoja tokie aiškūs ugnikalnio išsiveržimo datavimo neatitikimai.

Pompėja šiandien[taisyti | redaguoti kodą]

Pompėja yra populiarus turistų traukos centras jau 250 metų. Buvo pritraukta beveik 2,6 milijono turistų per 2008 metus ir šiandien miestas yra viena labiausiai lankomų vietų Italijoje. Pompėja priklauso Nacionaliniam Vezuvijaus kalno parkui ir nuo 1997 m. priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui.

Pompėja yra tarsi varomoji jėga dabartinio šalia įsikūrusio Pompėjos miesto ekonomikai, nes daugybė gyventojų dirba turizmo ar paslaugų sferose.

2010 m. lapkričio 6 d. mieste sugriuvo 2000 metų senumo Gladiatorių namai (it. Schola Armatorum). Šis pastatas nebuvo prieinamas turistams, kurie galėjo tik iš išorės jį apžiūrėti. Taip ir nebuvo išaiškinta, kas lėmė pastato griūtį. Manoma, kad tai galėjo lemti stiprių liūčių srovės. 2011 m. nugriuvus dar vieno pastato kolonai, Italiją imta kaltinti netinkamai prižiūrint UNESCO paveldo sąrašo objektus.[1]

2014 m. kovo 2-3 dienomis stipri liūtis smarkiai apgadino kai kuriuos senovinius Pompėjos pastatus, tarp jų Romos ir Veneros šventyklas. Italijos vyriausybė skyrė 2 milijonus eurų pastatų sutvarkymui ir apsaugai.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]