XIV amžiaus 7-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

XIV amžiaus septintasis dešimtmetis prasidėjo 1361 m. ir baigėsi 1370 m.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XIII amžius – XIV amžius – XV amžius

Dešimtmečiai: 2-as 3-as 4-as 5-as 6-as - 7-as - 8-as 9-as 10-as 1-as 2-as

Metai: 1361 1362 1363 1364 1365 1366 1367 1368 1369 1370

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1361[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Kunig. Kęstutis ir jo vedami žemaičiais Prūsijoje susikovė su kryžeiviais. Kovo 21 d. Kęstutis trumpam buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę ir uždarytas Marienburgo pilyje pilyje. Daug kryžeivių ėjo pasižiūrėti į jį.
  • Pirmą kartą Kauno vardas paminimas rašytiniame šaltinyje – Kryžiuočių ordino metraštininko Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje".
  • Mirus metropolitui Romanui, LDK stačiatikių bažnyčia tapo pavaldi šiaurės rytų Rusios metropolitui Aleksijui.
  • Lapkričio 11 d. Elžbieta Gediminaitė (Danutė), Mazovijos kunig. Vaclovo žmona, Plocke kuriam laikui priglaudė po 8 mėnesius trukusio „viešėjimo“ iš kryžiuočių nelaisvės pabėgusį brolį kunig. Kęstutį.

1362[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Viduržiemį įsiveržęs Prūsijon kunig. Kęstutis užima Johanisburgo pilį, sudeginą Dansko miestą ir pilį. Grįžtančiam namo Kęstučiui kelią pastoja kryžiuočiai. Mūšyje kryžeivis Vindekenas išmeta iš balno Kęstutį, sunkiai jį sužeidęs paima nelaisvėn. Netrukus, neaišku kokiomis aplinkybėmis, Kęstutis sveikas gyvas grįžta Žemaitijon.
  • Kovo 13 d. – balandžio 16 d. Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai su riteriais iš Anglijos, Vokietijos ir Italijos laivais atplaukė iki Kauno, po trijų savaičių apsiausties (gynybai vadovavo Kęstučio sūnus Vaidotas), sugriovė mūrinę Kauno pilį (pastatyta XIII a. antrojoje pusėje) ir pradėjo nuožmiausią kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų.
  • Spalio 17 d. Ldk Algirdas, pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų upės ir užėmė Podolę bei Kijevą. Išvaduotą Kijevą atidavė valdyti vyriausiajam sūnui Vladimirui. Mėlynųjų Vandenų mūšis – pirmasis didelis mongolų-totorių pralaimėjimas Rytų Europoje. Po jo LDK valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietinį kelią iš Vidurio Europos per Podolę į Genujos kolonijas Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje.
  • Lietuva prijungė prie savęs Smolensko Toporecą.
  • Aukso Ordos chano Abdulos temnikas emiras Mamajus išdavė Ldk Algirdui įsaką (jarlyk) didžiąjam valdymui ir rinkti duoklę iš LDK pavaldžių rusinų žemių.

1363[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vasario mėn. Livonijos magistras Arnold’as von Vietinghoff’as niokojo Upytės žemė.
  • Balandį magistras Vinrichas Kniprodė, nuniokojęs Naujojo Kauno ir Pieštvės pilis, atsitraukdamas apsupo Veliuonos pilį, panaudodamas apgulos mašiną ketvirtą dieną ją užėmė ir sudegino.
  • Atvykus Bavarijos valdovui kryžeiviai įsiveržia Žemaitijon: Ariogalos, Pernaravos, Labūnavos žemės stipriai nuniokojamos, daug vietinių gyventojų išvaroma nelaisvėn.
  • Liepos 8 d. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis iš popiežiaus Urbono V išsirūpino kryžiaus žygio prieš Lietuvą bulę.
  • Lietuviai atstato Kauno, Pieštvės, Veliuonos pilys.
  • LDK pirma karta puola Maskvos kunigaikštystę.
  • Rudenį Livonijos magistras Arnold’as von Vietinghoff’as vėl niokojo Upytės žemė. (Hermanas Vartbergietis „Kronika“)
  • Ldk Algirdas sumušė Krymo totorių kariuomenė prie Dniepro žemupio ir įsiveržė į Krymą, užėmė ir apiplėšė Chersonesą.

1364[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Metų pradžioje kryžiuočiai sudegino neseniai pastatytą Nemuno saloje ties Nevėžio žiotimis pilį.
  • Vasario mėn. Ordino did. magistras Vinrichas Kniprodė ir Livonijos magistras Arnold’as von Vietinghoff’as įsibrovė į neginamą Žemaitiją. Jis ją „peržygiavo ir nusiaubė“ ir sumušė lietuvių kariuomenę.
  • Didž. magistro Vinricho fon Kniprodės ir maršalo Heningo fon Šindekopfo vadovaujami kryžiuočiai apsupo Petro Goštauto ginamą Veliuonos pilį. Maršalui pažadėjus pasidavusiesiems dovanoti gyvybę, Goštautas įsakė sudėti ginklus ir atidaryti pilies vartus, bet kryžiuočiai pilį sugriovė, gynėjus išžudė. (Bychovco kronika)
  • Prūsijoje lankėsi istoriografas Filipas de Mezjeras. Jo veikale „Senojo maldininko sapnas“ (Songe du vieil pelerin) aprašytos aprašytos ir smulkiai apibūdintos lietuvių karaliaus laidotuvių apeigos: karalių, aprengtą šarvais ir kaip gyvą pasodintą ant žirgo, sudegino su geriausiu draugu.
  • Plockė mirė Elžbieta Gediminaitė (Danutė) (g. apie 1302 m.) – Ldk Gedimino vyriausioji duktė. 1316 m. ištekėjo už Mazovijos Plocko kunig. Vaclovo. Vaikai – Boleslovas ir Ona.

1365[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Livonijos magistras Wilhelm‘as von Friemersheim‘as suruošė du žygius į Lietuvą ir apšvarino Upytės žemė.
  • Lietuvių žygio metu sunaikinta Ragainės ir kitos dvi gretimos pilys; lietuviai išsivedę 800 belaisvių. Grįžę svarbiausią kryžeivį sudegina dievų garbei. (Simonas Daukantas)
  • Gardino kunig. Patergas Kęstutaitis vadovavo Gardino miesto gynybai nuo kryžiuočių.
  • Ldk Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti broliui Liubartui, Kęstučio sūnus Butautas, susitaręs su bajorais ketino užgrobti valdžią Lietuvoje. Sąmokslui nepavykus, Vilniaus pilininko Dirsūno sulaikytas ir įkalintas Vilniuje. Bendrininkas Survila išgelbėjo jį ir užmušė Dirsūną. Butautas, Survila ir penkiolika jų šalininkų turėjo bėgti ir liepos 25 d. atvyko į Įsrutį pas Vokiečių ordino kryžiuočius. Vėliau Butautas Karaliaučiuje pakrikštytas Henriko vardu.
  • Rugpjūčio mėn. Butauto vedama kryžiuočių kariuomenė su didž. magistru Vinrichu Kniprodė per Ukmergę pasiekė Vilnių, bet jo neužėmė. Buvo nuniokota Kernavė ir Maišiagala. Po nepavykusio žygio Butautas nuvyko į Prahą pas Šv. Romos imperatorių, Vokietijos ir Čekijos karalių Karolį IV.
  • Svetimšaliai kunigaikščiai labai noriai parsigabendavo iš Lietuvos berniukų. Šie turėję kunigaikščių dvaruose pridėti jiems garbės. Karaliaučiuje buvo tam tikri užeigos namai, kuriuose šie berniukai buvo laikomi ir pardavinėjami (dr. G.Bujack, p.21).

1366[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis sudarė karinę sąjungą prieš Liubartą su Mazovijos kunig. Semovitu III bei Liubarto sūnėnais Narimanto sūnum Jurgiu ir Karijoto sūnumis Jurgiu ir Aleksandru.
  • Livonijos magistras Wilhelm‘as von Friemersheim‘as suruošė žygį į Polocką. (Hermanas Vartbergietis „Kronika“)
  • Mirė Jaunutis Gediminaitis, Ldk nuo 1341 m. gruodžio iki 1345 m. sausio ar vasario.
  • Rugpjūtį Lenkija užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet didžioji Volynės dalis liko LDK valdžioje.
  • Rudenį buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Liubartui liko rytinė Voluinė su Lucku. Liubartas tapo priklausomas nuo lenkų.
  • Į susitikimą su maršalu Heningu fon Šindekopfu kunig. Kęstutis ir jo palyda atvyko raiti ant žirgų, kuriuos pakeliui pagrobė iš Vokiečių ordino Tamaviškių pilies. (Petras Dusburgietis)
  • Istoriniuose šaltiniuose pirma karta paminėtas gaisras Vilniuje. Pirkliai susipyko ir padegė Pirklių namus prie Rotušės.

1367[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Metų pradž. kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Strėvos pilį, išžudę daug jos gynėjų, buvo pasiekti Trakai.
  • Balandžio 27 d. mirė Ldk Algirdo dukra Kena (Joana, g.~1350 m.) – kunig. iš Slupsko Kazimiero IV žmona.
  • Rugpjūčio 8 d., magistrui Vinrich Kniprodė su kariuomene pasirodžius šalia Veliuonos pilies, ją sudegino patys gynėjai, prieš tai pasitraukę iš pilies.
  • Livonijos magistras Wilhelm‘as von Friemersheim‘as suruošė du žygius į šiaurinę LDK.
  • Lapkritį sudarytos prekybos sutartys su Livonija ir Ryga. Buvo nustatyti saugūs prekybos keliai, numatyta pirklių teisinė apsauga. „Plėšikėlių taikos“ sutartyje (pax latrunculorum) pažymėta, kad už Livonijos plėšikų priežiūrą buvo atsakingi pasienio pilių komtūrai, o už Lietuvos – vietiniai lietuvių didikai. Bet sutartis su Livonijos ordinu karo veiksmų nesustabdė.

1368[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Livonijos magistras Wilhelm‘as von Friemersheim‘as suruošė du žygius į šiaurinę LDK.
  • Kunig. Kęstutis suruošė žygį į Mazoviją, apiplėšė apylinkės ir pagrobė turto ir belaisvių.
  • Rudenį Ldk Algirdas, remdamas savo uošvį Tverės kunig. Mykolą, su Kęstučio, Smolensko ir Tverės pulkais surengė karo žygį į Maskvą.
  • Lapkričio 21 d. šalia Maskvos buvo sutriuškintas maskviečių sargybinis pulkas. Visi kunigaikščiai, kilmingieji ir vadai žuvo. Trys dienos buvo apsuptas Kremlius. Bet paimti Maskvos nepavyko. Ldk Algirdas gavęs žinia apie Livonijos riterių įsiveržimą į Lietuvą, nuėmė apgultį.
  • Pasinaudodami pagrindinės Lietuvos kariuomenės nebuvimų, Maskvos kariuomenė puolė Smolensko ir Briansko žemes.

1369[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Kovo 6 d. ant Vilniaus Plikojo kalno miesto pagonys nukankino 14 pranciškonų vienuolių. Benešo Veitmiliškio kronikoje „… susirinko Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie vienuolyno, nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių, vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn, …“ Ldk Algirdas žiauriai nubaudė kaltuosius.
  • Popiežius Urbonas V susirūpino misijomis į nekrikščioniškus kraštus, pakartotinai paskelbė bulę „Cum hora undecima“, raginančią elgetaujančių ordinų vienuolius aktyviau skelbti Evangeliją.
  • Kryžiuočiai, kuriems vadovavo maršalas Hermanas Šindenkopfas, po 5 parų trukusios apgulties, sunaikino Paštuvos (Vilkijos) pilį. Vygandas Marburgietis minį, kad Paštuvos pilis stovėjusi Nemuno saloje.
  • Trakų kunig. Kęstutis suruošė žygį į Livoniją ir apiplėšė Aizkrauklės apylinkės, pagrobė turto ir belaisvių.

1370[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Metų pradž. Livonijos kryžiuočiai apšvarino Upytės ir Medininkų žemes. Buvo užmušta 600 ir paimta į nelaisvė 300 lietuvių.
  • Vasario 18 d. įvyko Rūdavos mūšis. Vokiečių ordino kariuomenė, vadovaujama didž. magistro Vinricho fon Kniprodės, atrėmė LDK kariuomenę, patirdama didelių nuostolių.
  • Briansko kunigaikštis Dmitrijus Algirdaitis, Ldk Algirdo sūnus, atrėmė Maskvos dk Dmitrijaus Doniečio puolimus.
  • Pasinaudodami Lenkijos karaliaus mirtimi, kunig. Liubartas, Kęstutis ir Jurgis Narimantaitis atkariavo visas Voluinės žemes, o Haličas atiteko vengrams.
  • Konstantinopolio patriarchas Filotėjas kreipėsi į Ldk Algirdą, perduodamas rusų kunigaikščių skundus dėl jo kariuomenės įsibrovimų į jų sritys: „Karalius Algirdas mus užpuolė“.
  • Kunig. Vytautas vedė kunig. Sudimanto seserį Oną, aukštos kilmės lietuvė.
  • Ldk Algirdas remdamas savo uošvį Tverės kunig. Mykolą, vėlai rudenį surengė karo žygį į Maskvą. Gruodžio mėn. paimti Maskvos nepavyko. Buvo sudaryta „amžinoji taika“.