Puatjė mūšis (1356 m.)

Puatjė mūšis
Puatjė mūšis. Viduramžių miniatiūra
Data 1356 m. rugsėjo 19 d. Vieta į rytus nuo Puatjė Rezultatas Prancūzijos pralaimėjimas

Kariuomenių judėjimas Puatjė mūšyje

Puatjė mūšis – antroji iš trijų didžiųjų Anglijos pergalių Šimtamečiame kare su Prancūzija.

Padėtis prieš mūšį

Nuo 1346 m. Anglijos karaliaus Eduardo III sosto įpėdinis Eduardas Juodasis Princas daugiausiai kariavo Prancūzijoje, siekdamas pretenduoti į Prancūzijos sostą. 1346 m. jo vadovaujama kariuomenė laimėjo Kresi mūšį ir tęsė reidus Prancūzijoje. 1355 m. jis surengė žygį į Prancūzijos gilumą, tačiau dėl didesnės Prancūzijos karaliaus Jono II kariuomenės spaudimo, atsitraukė nuo Luaros į pietų pusę, link Bordo. 1356 m. rugsėjo 19 d. abiejų pusių kariuomenės susidūrė miškingoje vietovėje į rytus nuo Puatjė miesto. Anglijos ir Prancūzijos kariuomenės buvo panašios organizacija, ginkluote ir aprūpinimu. Tačiau Anglijos kariuomenė buvo daug drausmingesnė, o Prancūzijos – kelis kartus gausesnė.

Mūšio eiga

Prieš mūšį Eduardas Juodasis Princas įsakė neimti belaisvių, kol nebus pasiekta pergalė. Pirmieji, išprovokuoti apgaulingo anglų atsitraukimo, puolimą pradėjo Prancūzijos kariuomenės raitieji riteriai. Juos sėkmingai sulaikė Anglijos ir jos sąjungininkės Gaskonijos lankininkai, ėmę šaudyti į puolančiųjų žirgus ir sėkmingai suardę jų rikiuotę. Atmušta ataka demoralizavo Prancūzijos raitelius. Dar prieš Prancūzijos kariuomenės vadovybei sužinojus apie atmuštą raitelių ataką, puolimą pradėjo ir jų pėstininkai, kurie po kelių valandų atkaklios kovos, taip pat buvo atmušti. Tuo pasinaudojęs, Eduardas Juodasis Princas įsakė Anglijos kavalerijos rezervui apeiti ir užpulti Prancūzijos armijos ariegardą. Bijodami apsupties Prancūzijos riteriai pakriko ir daugelis jų ėmė bėgti. Tačiau Jonas II, manydamas, kad jo asmeninis dalyvavimas mūšyje kardinaliai pakeis padėtį, ėmė pulti Anglijos kariuomenę. Negausus Jono II būrys buvo atmuštas, o pats Prancūzijos karalius pateko į nelaisvę ir 1357 m. buvo atgabentas į Londoną.

Mūšio pasekmės

Už Joną II pareikalauta sumokėti išpirką, kurios suma du kartus viršijo Prancūzijos metines pajamas. Pagal 1360 m. sudarytą Bretigny taikos sutartį, Jonas II buvo paleistas, kad surinktų išpirką. To jis nesugebėjo padaryti ir savo noru grįžo į Angliją, kur išbuvo iki mirties. Nesėkmės kare sukėlė maištus Prancūzijoje.