XIV amžiaus 6-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

XIV amžiaus šeštasis dešimtmetis prasidėjo 1351 m. ir baigėsi 1360 m.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XIII amžius – XIV amžius – XV amžius

Dešimtmečiai: 1-as 2-as 3-as 4-as 5-as - 6-as - 7-as 8-as 9-as 10-as 1-as

Metai: 1351 1352 1353 1354 1355 1356 1357 1358 1359 1360

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1351[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vinrichas Kniprodė tapo Ordino didžiuoju magistru ir įsakė atnaujinti ir padažninti žygius į Lietuvą. Lietuviai negalėjo pakankamai gintis, nes turėjo atsilaikyti dar ir prieš rusus, totorius ir netgi prieš lenkus.
  • Kovo 14 d. popiežius Klimenso VI bule nurodė, kad kitatikių karalius (Algirdas) savo valdžia pavergė Rusios žemes (Podolė), kuriuose jau buvo 7 vyskupystės su savo metropolitų ir leido totoriams nuolat plėšti šias žemes.
  • Gegužę popiežius bule nurodė lenkų vyskupam skelbti kryžiaus žygį prieš Lietuvą; vėliau kitą bule paliepė karui su pagoniais skirti dešimtą dalį bažnyčios pajamų.
  • Pavasarį Vengrijos karalius paėmė Voluinės kunigaikštį Liubartą į nelaisvę.
  • Įvyko bendras Lenkijos ir Vengrijos žygis į LDK. Kęstutis juos pasitiko prie savo žemių ribos, Palenkėję. Mūšis neįvyko, pereita prie derybų.
  • Rugpjūčio 15 d. atvykus Vengrijos karaliui Liudvikui Didžiajam, pasirašyta taikos sutartis. Kęstutis jam žadėjo „kartu su broliais ir visą tauta“ priimti krikštą, o Vengrijos karalius − išrūpinti iš popiežiaus Lietuvos karaliaus karūną ir padėti atgauti Ordino užgrobtas žemes. Po derybų su Kęstučiu Liubartas buvo paleistas. Kęstutis sutvirtindamas taiką paaukojo jautį.
  • Rugpjūčio 18 d. Kęstutis, kelyje į Vengrijos sostinę Budą pabėgo nuo Vengrijos karaliaus, kur būtų turėjęs įvykdyti rugpjūčio 15 sutarties sąlygas.
  • Maskvos dk Simeonas Išdidusis su Maskvos kariuomenė suruošė žygį į Smolenską ir privertė atsisakyti sąjungos su Lietuvą.

1352[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Europoje siautėjo maras. Nuo jo žuvo trečdalis visos Europos, apie 25 mln. žmonių.
  • Maras pasiekė Rusiją. Nuo maro epidemijos stipriai nukentėjo Aukso Ordos teritorija.
  • Žiemą Ordino didysis magistras Vinrichas Kniprodė buvo įžygiavęs į Žemaitiją, nuniokojo Raseinių, Ariogalos ir Gaižuvos žemes, bet dėl prasidėjusio atlydžio turėjo grįžti; Ldk Algirdas ir Kęstutis jį persekiojo iki pat Sembos.
  • Norėdami apsisaugoti nuo nuolatinių puolimų, Lietuvos valdovai prašę Vokietijos imperatorių Karolį IV Niurnberge sutaikyti juos su Ordinu ir jie priimsią krikščionybę. Pasak Hermano Vartbergės kronikos, jie iškėlę krikšto sąlygą – reikalavę sienos su Ordinu vakaruose palei Alną ir Deimeną, o šiaurėje – Dauguvos upe. Sąlyga buvo atmesta, atkrito ir pažadas. Ordinas puldinėti nesiliovė.
  • Kunig. Kęstutis vėl užpuola Lenkiją, nusiaubia Sandomirą ir Zavichostą. Ldk Algirdo įveikti lenkai išvaromi iš Podolės. Buvo sudarytos paliaubos, pagal kurias ne tik Voluinė ir Podolė vėl grįžo Liubartui, tačiau jam buvo priskirti ir Belzo bei Chelmo miestai.

1353[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lietuviai į Vokiečių ordino išpuolius atsakė sudegindami Memelburgą, sugriaudami Johanisburgą ir Ekersbergą.
  • Lenkai su Lietuva sudaro taikos sutartį. Nesilaikydamas sutarties kunig. Liubartas kartu su lietuvių ir volyniečių kariais apgula ir užima Haličą.
  • Lenkijos karalius Kazimieras III atsakė žygiu, kurį paskelbė, kaip kovą prieš pagonis lietuvius ir gavo popiežiaus Inocento VI palaiminimą, tačiau šis žygis nebuvo sėkmingas.

1354[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Pavasarį kunig. Kęstutis, nukritęs nuo arklio, buvo paimtas į nelaisvę, bet greit iš Marienburgo pabėgo. Per savo drąsumą jis į nelaisvę pakliuvo dar kartą, bet ir vėl greitai pabėgo.
  • Lietuvos ir Žemaitijos rinktiniai kariai nusiaubia Sambiją.
  • Ldk Algirdo ir Marijos Jaroslavnos (Vitebskietės) dukra Agripina (Marija) susituokė su Suzdalės kunig. Borisu Konstantinovičiu.
  • Naugarduke buvo atkurta Lietuvos stačiatikių metropolija. Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Konstantinopolio patriarchas įšventino Romaną LDK stačiatikių bažnyčios metropolitu.
  • Lapkričio 10 d. popiežius Inocentas VI Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo prašymu Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą.

1355[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

1356[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Ldk Algirdas ir Kęstutis siaubia Prūsiją.
  • Apie Kryžeivių ordino negandas ir nuopuolius pasklido garsas visoje Europoje. Prūsijon atvyksta rinktiniai anglų, prancūzų, čekų, frankų, švedų kariai ir jaunuomenė iš visos Vokietijos. Pradedamos siaubti Žemaitijos ir Lietuvos žemės. Kęstutis įsiveržia Prūsijon ir sugriauna Ragainės, Tilžės pilis.
  • LDK ir Mazovijos valstybių derybininkai nustatant sieną, ją apėjo, apžiūrėjo ir patvirtino.
  • Pasinaudodamas neramumais, Ldk Algirdas užėmė Brianską. Dmitrijus Algirdaitis – Briansko kunigaikštis (iki 1379 m.).
  • Lietuva prijungė Smolensko Rževą.

1357[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Ldk Algirdas užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Brianską, Černigovą, Severėnų Naugardą.
  • Kryžiuočiai puolė Pieštvės pilį ir sudegino papilį.
  • Į Marienburgą atvykę Algirdo ir Kęstučio pasiuntiniai paprašo dvejų metų taikos, sakydami, jog abu priims krikščionybę su sąlyga, kad kryžeiviai grąžins ką užėmę ir prisiplėšę. Kaip garantas atvyko Algirdo brolis.
  • Pareinės valdovas Valteris Štadionas į nelaisvę pakliuvusia Kęstučio dukrą išvežė į savo valdas, ten atiduota į vienuolyną miršta sulaukusi 19 metų.
  • Medžiodamas Prūsijos pasienyje į nelaisvę pakliūna kun. Kęstutis. Išleidus 50 000 krikščionių kalinių, Kęstutis paleidžiamas.

1358[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Sausio 25 d. Livonijos ordino krašto magistras Gosvinas fon Herikė vėl sugriovė žemaičių atstatytą Dubysos pilį. Susijungus su Teutonų ordino didž. magistrų Vinrichų Kniprodę, kariuomenės kartų plėšė Žemaitijos žemę.
  • Balandžio 18 d. Vilniuje imperatoriaus Karolio IV atstovai pasiūlė Ldk Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo. Lietuva reikalavo ne tik kryžiuočių užgrobtų baltų žemių, bet ir „visos Rusios“ užkariavimo teisės. Derybos žlugo.
  • Lieposrugsėjo mėn. kunig. Kęstutis dėl jo ar jo brolio Ldk Algirdo vainikavimosi Lietuvos karaliumi ir Lietuvos katalikiško krikšto Niurnberge derėjosi su Vokietijos imperat. Karoliu IV. Vokiečių ordinas bandė nutraukti jam pražūtingus ryšius bei užkirsti kelią tolimesniam Lenkijos stiprėjimui.

1359[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Livonijos magistras Gosvinas fon Herikė (Goswin von Hericke) suruošė žygį į Lietuvą. Lietuviai aktyviai ginasi ir irgi suruošė atsakomąjį žygį.
  • Merkinėj suteiktos miesto teisės, pirmą kartą minima Naugardo metraštyje.
  • Lietuva prijungė Smolensko Mstislavlį ir Brianską.
  • Polocko kunig. Andrius Algirdaitis užėmė Rževą.

1360[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Ordino did. magistras Vinrichas Kniprodė išleido įsaką, nurodantį kuriose prekyvietėse sembams, notangams ir lietuviams galima pardavinėti savo ūkio gaminius.
  • Pavasarį ir rudenį Livonijos magistras Arnold’as von Vietinghoff’as vadovavo žygiams į LDK.
  • Prūsijoje vėl kilo maras. Marienburge mirė 2500, Elbinge 13 000 žmonių.
  • Žemaičiai ir skalviai su sembais sudegino Klaipėdos pilį.