Vytautas Svilas
| Vytautas Svilas | |
|---|---|
| Gimė | 1925 m. birželio 27 d. Panevėžys |
| Mirė | 1992 m. balandžio 10 d. (66 metai) Hiutenfeldas, Vokietija |
| Tėvas | Kazimieras Svilas |
| Veikla | pedagogas, rezistentas |
Vytautas Svilas (1925 m. birželio 27 d. Panevėžyje – 1992 m. balandžio 10 d. Hiutenfelde, Vokietija) – Lietuvos pedagogas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Panevėžyje, vėliau su tėvais gyveno Kaune. Tėvas Kazimieras Svilas 1943 m. sušaudytas Butyrkų kalėjime.
Būdamas penkiolikmečiu jaunuoliu aktyviai dalyvavo pogrindinėje Kauno Saulės gimnazijos moksleivių grupėje, kuri spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus. 1940 m. spalio 29 d. grupė susekta. Tarp septynių suimtų moksleivių buvo ir V. Svilas. 1941 m. kovo 8 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas penkerius metus kalėti. Tuo metu jo mama su seserimi Aldona repatrijavo į Vokietiją, todėl sovietų valdžiai teko išleisti ir jį.
1943 m. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, apsigyveno tėvų namuose Kaune (dab. Radastų g. 27) ir vėl tęsė kovą pogrindinėje organizacijoje – Lietuvių fronto (LF) gretose. V. Svilas buvo vyriausiasis LF leidinio „Į Laisvę“ ekspeditorius. Tėvų namai tapo ne tik pogrindinės spaudos sandėliu, bet ir pogrindininkų slaptų susitikimų vieta. 1944 m. gegužės 10 d. gestapininkai Svilų namuose padarė kratą ir Vytautą areštavo, bet kratai baigiantis, jam pasisekė pabėgti.
Su Lietuvių fronto parūpintu pasu (Stasio Bružo pavarde) buvo pasiųstas pogrindinei veiklai į Jurbarko valsčių, „Lietuvos laisvės gynėjų“ organizacijos įkūrėjo ir vado Petro Paulaičio žinion. Pagal šios organizacijos užduotį, artėjant frontui, 1944 m. vasarą su aštuonių kovotojų grupe išvyko į Vokietiją mokytis partizaninės kovos veiksmų.
1944 m. gruodžio 18 d. drauge su trimis bendražygiais lėktuvu buvo atskraidintas į Lietuvą ir parašiutu nusileido miške netoli Lekėčių. Veikė kpt. Prano Gužaičio vadovaujamame partizanų dalinyje Raseinių, Jurbarko, Kėdainių rajonuose. Turėdamas suklastotus dokumentus, įsidarbino Jurbarko girininkijoje, atliko partizanų dalinio žvalgybos ir ryšių užduotis, perdavinėjo korespondenciją, platino partizanų spaudą. 1945 m. birželio 22 d. prie Eržvilko suimtas. Po žiauraus tardymo nuteistas 15 metų katorgos darbams ir 5 metams tremties.
Nuo 1946 m. dirbo Vorkutos anglies kasyklose. Išsekęs ir susirgęs pateko į ligoninę. Vėliau, joje dirbdamas sanitaru, baigė medicinos kursus, paskirtas kasyklų felčeriu. Vorkutoje, Pirmoje kapitalinėje šachtoje 1953 m. dalyvavo organizuojant kalinių streiką. Palaikė ryšius su kitais lageriais (per išvykas su jo suburta krepšinio komanda), platino 62-me lageryje leidžiamą „Varpą“ ir kitą pogrindinę literatūrą. 1954 m. Vorkutoje su Edvardu Laugaliu vadovavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) Pirmos kapitalinės šachtos komitetui. Dalyvavo kalinių streikuose ir 1955 m.
1956 m. amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo gyventi Kaune, apsigyveno Marijampolėje. Dirbo melioracijoje inžinieriumi-darbų vykdytoju. Konspiracijos sąlygomis buvo LLKS nariu. 1963 m. dalyvavo Klaipėdoje vykusiame LLKS slaptame suvažiavime, kuriame buvo išrinktas LLKS valdybos nariu ryšiams su užsieniu. Fiktyviai vedė šilutiškę, atsisakė pilietybės ir 1966 m. gruodžio 2 d. išvyko į Vakarų Vokietiją.
Mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. 1970 m. trečią kartą atvykęs į tėviškę kaip turistas, imtas persekioti, tardytas, apšmeižtas, bandytas užverbuoti, o nepavykus – ištremtas be teisės sugrįžti, uždrausta su juo bendrauti. 1991 m. Vokietijoje vedė aplankiusią katorgos draugo dukrą Emą Pakutinskaitę, bet į Lietuvą grįžti ar dar kartą joje apsilankyti nebegalėjo dėl sunkios ligos.
Palaidotas Vokietijoje šalia Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos esančiose Hiutenfeldo kapinėse. Po mirties jam pripažintas Kario savanorio teisinis statusas.[1]
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1995 m. spalio 20 d. Ąžuolyne (Radastų g. 27) bendražygio Juozo Grušio-Žilvinio rūpesčiu atidengta akmeninė stela: „Šiame name gyvenusiems Policijos departamento direktoriui Kaziui Svilui, 1892–1941 m., bolševikų sušaudytam Maskvoje, ir jo sūnui politiniam kaliniui Vytautui, 1925–1992 m., mirusiam Vokietijoje, atminti. Atminimo ženklas pastatytas Aldonos Svilaitės ir Emos Svilienės lėšomis“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas). Tą pačią dieną Kryžių kalnelyje (Pramonės pr.) prie VI forto pastatytas tėvui ir sūnui skirtas ąžuolinis stogastulpis (tautodail. Ipolitas Užkurnys).[2]