Vytautas Marijošius

Vytautas Marijošius (1911 m. liepos 10 d. Panevėžyje – 1996 m. vasario 17 d. Putname, JAV) – dirigentas ir pedagogas.

Biografija

Lietuvoje

1912–1919 m. su tėvais gyveno Rusijoje. Iš pradžių mokėsi Jekaterinburgo, o grįžęs į Lietuvą – Telšių gimnazijoje. Muzikos pagrindus gavo iš tėvo Antano Marijošiaus – muzikos mokytojo ir chorvedžio. 1924–1928 m. Klaipėdos konservatorijoje mokėsi griežti violančele, skambinti fortepijonu ir muzikos teorijos. Mokydamasis dirigavo konservatorijos vyrų chorui, akompanavo būsimiesiems dainininkams, prisidėjo prie Šarlio Guno operos „Faustas“ pastatymo (1928 m.).

Nuvykęs į Kauną, nuo 1928 m. buvo Valstybės teatro operos koncertmeisteris, 1934 m. akompanavo garsiajam rusų dainininkui F. Šaliapinui, ne kartą ir Kiprui Petrauskui. Nuo 1933 m. – Valstybės teatro dirigentas (debiutavo su Nikolajaus Rimskio-Korsakovo opera „Pasaka apie carą Šaitaną“, 1938–1944 m. – vyr. dirigentas ir meno vadovas.

1934–1935 m. Lietuvos švietimo ministerija pasiuntė tobulintis į Berlyną, Prahą, Vieną, Paryžių ir Romą. 1936–1938 m. studijavo dirigavimą ir muzikos teoriją Prahos valstybinėje konservatorijoje. 1937 m. su Prahos radiofono simfoniniu orkestru surengė pirmąjį koncertą – dirigavo M. K. Čiurlionio , Juozo Gruodžio ir Juozo Pakalnio kūrinius. Laureatu baigęs Prahos konservatoriją, gavo teisę diriguoti vieną viešą koncertą su radiofono simfoniniu orkestru, o kitą – su Čekijos filharmonijos simfoniniu orkestru.

1938–1944 m. Valstybės teatre pastatė ir dirigavo apie 20 klasikinių operų, su simfoniniu orkestru koncertavo Lietuvoje ir Latvijoje. 1940–1943 m. Kauno konservatorijoje dėstė dirigavimą, partitūrų skaitymą, vadovavo operos klasei.

Vokiečių okupacijos metais dirigavimą ir kitas disciplinas dėstė Vilniaus muzikos mokykloje. 1942 m. Kauno ir Vilniaus menininkams įkūrus muzikinį teatrą Vilniuje, dirigavo šešias klasikines operas. 1942 m. su Berlyno simfoniniu orkestru į magnetofono juostą įrašė M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, Jurgio Karnavičiaus „Lietuviškąją rapsodiją“ ir Juozo Pakalnio „Romantiškąją uvertiūrą“.

Emigracijoje

1944 m. pasitraukęs į Austriją, nuo 1945 m. vadovavo Aukštutinės Austrijos Lietuvių komitetui, buvo lietuvių įgaliotinis prie JAV karinės valdžios Linze ir tremtinių stovyklos vedėjas Riede. 1948 m. emigravo į JAV – New Britain, CT, 1949 m. gavo vargonininko vietą Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje, vadovavo chorui ir surengė koncertų.

1950 m. išlaikė egzaminus Hartt College of Music Hartford, CT, ir ten pradėjo dėstyti dirigavimą, partitūrų skaitymą ir vadovauti Harto Jaunimo orkestrui (1958 m. Hartt College inkorpuruotas į Hartfordo universitetą), 1962 m. gavo profesoriaus mokslinį vardą, o 1977–1983 m. buvo profesorius emeritas.

Su įvairiais JAV simfoniniais orkestrais (neretai jungtiniais) surengė nemaža koncertų Čikagoje ir kitur, populiarino lietuvių kompozitorių kūrinius. 1951, 1954 m. ir 1957 m. dirigavo „Margučio“ surengtus koncertus Čikagoje. Koncertuose skambėdavo klasikinė ir šiuolaikinė muzika.

V. Marijošius daug nusipelnė Čikagos Lietuvių operai. Dirigavo 6 operas ir 11 spektaklių: Džiuzepės Verdi „Likimo galia“ (1970 m.) ir „Kaukių balius“ (1974 m.), G. Donizetti „Meilės eliksyras“ (1975 m.). Jo pastangomis vien 1976 m. buvo pastatytos 3 lietuvių kompozitorių operos: Jeronimo Kačinsko „Juodas laivas“, Juliaus Gaidelio „Gintaro šaly“ ir Vytauto Marijošiaus „Priesaika“. Vasaros atostogų metu dėstė dirigavimą ir vadovavo kameriniam ansambliui tarptautiniame seminare Italijoje.

Nuo 1981 m. buvo American National Music Honor Society Pi Kappa Lambda narys. Tais pačiais metais Hartfordo universitete (Hartt College) įsteigta metinė V. Marijošiaus vardo dirigavimo stipendija. 1984 m. apdovanotas JAV LB Kultūros tarybos muzikos premija, o už čekų muzikos populiarinimą (ypač už B. Smetanos operos „Parduotoji nuotaka“ pastatymą Lietuvoje) gavo Čekoslovakijos „Baltojo Liūto“ ordiną. 1975 m. V. Marijošius lankėsi Lietuvoje, nuo 1983 m. gyveno Putname, ten ir mirė.

Šaltiniai

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.