Vinterio dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vinterio dėsnisbaltų ir slavų kalbų fonetikos ypatybė, kurios dėsningumus 1978 m. savo straipsnyje aprašė vokiečių kalbininkas Verneris Vinteris. Šis dėsnis teigia, kad indoeuropiečių prokalbės (ide.) trumpieji balsiai */e/, */o/ (> baltų prok. */a/), */a/ < */h₂e/ ( > slavų prok. */o/), */i/ ir */u/ prieš neaspiruotus skardžiuosius sprogstamuosius priebalsius pailgėjo ir įgijo kylančią akūtinę priegaidę.

R. Sukac manymu, Vinterio dėsnis galioja dar ir albanų kalboje.

Veikimo atvejai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vinterio dėsnis atsiskleidžia, sakykime, šiuose pavyzdžiuose:

Kadangi prieš ide. paprastuosius */b/, */d/, */g/, */gʷ/ Vinterio dėsnis veikė, o prieš aspiruotuosius */bʰ/, */dʰ/, */gʰ/, */gʷʰ/ – ne, daroma prielaida, kad baltų ir slavų prokalbėse šis dėsnis ėmė galioti tada, kai ide. */bʰ/, */dʰ/, */gʰ/, */gʷʰ/ jose dar nebuvo sutapę su paprastaisiais skardžiaisiais sprogstamaisiais */b/, */d/, */g/.

Pradinė Vinterio dėsnio formuluotė buvo tokia, kad balsiai prieš ide. neaspiruotuosius skardžiuosius sprogstamuosius priebalsius reguliariai ilgėja bet kokioje padėtyje. Nors gana daug pavyzdžių šią formuluotę patvirtina, vis dėlto yra didelis skaičius jos neatitinkančių atvejų: pavyzdžiui, slav. stogъ 'kaugė' < ide. *stógos, slav. voda 'vanduo' < ide. wódr̥. 1994 m. kroatų kalbininkas Rankas Matasovičius pasiūlė Vinterio dėsnio pataisas, pagal kurias jis galioja tik uždaruosiuose skiemenyse. R. Matasovičiaus papildytas Vinterio dėsnis buvo taikomas 19982001 m. išleistame indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžių žodyne (vok. Lexikon der indogermanischen Verben). Kitus Vinterio dėsnį ribojančius atvejus nagrinėjo F. Kortlandt, N. Shintani, J. Rasmussen, V. Dybo ir Holst.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ne visi baltų ir slavų kalbų istorinės kalbotyros specialistai pripažįsta Vinterio dėsnį. S. Patri (2006 m.), ištyręs šiam dėsniui nepaklūstančius atvejus, priėjo prie išvados, kad tai iš viso net ne dėsnis. Pasak jo, šio dėsnio išimčių tiek daug ir jos tokios skirtingos, kad neįmanoma padaryti jokio fonologinio apibendrinimo.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Roman Sukac, Introduction to Proto-Indo-European and Balto-Slavic Accentology // Cambridge Scholars Publishing, 2013, p.169
  • Kortlandt, Frederik (September 14–22, 1988), "Remarks on Winter's law" (PDF), Studies in Slavic and General Linguistics: Dutch Contributions to the 10th International Congress of Slavists (Sofia) 11: 387–396 
  • Dybo, Vladimir (2002), "Balto-Slavic Accentology And Winter's Law" (PDF), Studia Linguarum (Moscow: RSUH Publishers) 3: 295–515 
  • Matasović, Ranko (2002), "Toward a relative chronology of the earliest Baltic and Slavic sound changes", Baltistica 40/2 
  • Derksen, Rick (2002), "On the reception of Winter’s law" (PDF), Baltistica 37: 5–13 
  • Kortlandt, Frederik (2007), Winter's law again 
  • Kapović, Mate (2008), Uvod u indoeuropsku lingvistiku, Zagreb: Matica hrvatska, ISBN 978-953-150-847-6 
  • Matasović, Ranko (2008), Poredbenopovijesna gramatika hrvatskoga jezika, Zagreb: Matica hrvatska, ISBN 978-953-150-840-7 
  • Patri, Sylvain (2005), "Observations sur la loi de Winter" (in French), Historische Sprachforschung 118: 269–293 
  • Young, Steven (2008), "Winter's law and etymologies, with special reference to Lithuanian" (PDF), Baltistica 43/2: 201–218