Vincas (Bonaventūra) Zajančkauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vincas Zajančkauskas (vienuoliškas vardas Bonaventūra) OFM (1884 m. balandžio 5 d. Pumperiškėje, Molėtų valsčius, Rusijos imperija – 1956 m. gruodžio 6 d. Bridžvilyje, Pensilvanijos valstija, JAV) – Lietuvos ir JAV vienuolis pranciškonas, filosofijos daktaras, pedagogas ir literatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimnaziją lankė Sankt Peterburge, ją baigęs mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1905 m. pradėjo studijuoti Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1907 m. įšventintas kunigu. Po metų buvo pasiųstas į Šveicarijos Fribourgo universitetą studijuoti filosofijos, po keturių metų šioje aukštojoje mokykloje jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Grįžęs į Lietuvą trejus metus dirbo gimnazijos kapelionu Vilniuje, po to klebonavo Vyšniavo ir Geranainių parapijose. 19191930 metais dirbo pedagoginį darbą Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir Lietuvių mokytojų seminarijoje, taip pat Vilniaus universitete. Nuo 1930 m. iki 1934 m. mokytojavo Švenčionių lietuvių gimnazijoje. Aktyviai dalyvavo Vilniaus krašto lietuvių kultūriniame gyvenime: 1923 m. išrinktas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininku, kartu su su Danieliumi Alseika Lenkijos vyriausybei nusiuntė griežtą memorandumą dėl lietuviškos veiklos varžymo. 1926 ir 1929 metais atstovavo Krašto lietuvius tautinių mažumų suvažiavimuose Šveicarijoje.

Kartu su Antanu Smetona ir Juozu Tumu-Vaižgantu buvo vieni pirmųjų „Lietuvos Aido" redakcijos bendradarbių. Talkino ir kituose leidiniuose: „Viltyje", „Ateityje", „Draugijoje" ir „Naujojoje Romuvoje". Pirmosios mokyklinės Bažnyčios istorijos lietuvių kalba autorius, taip pat prašė liturgijos ir lietuvių literatūros vadovėlius. 1918 m. išleido lenkams skirtą „Lietuvių kalbos gramatiką“, o 1923 m. – brošiūrą iš lietuvių kalbos sintaksės „Periodai lietuvių kalboje“.

1934 m. pervažiavo gyventi į Lietuvos Respubliką, Kretingoje įstojo į Pranciškonų ordiną ir gavo Bonaventūros vardą. Mokytojavo miesto gimnazijoje, kelerius metus buvo jos direktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais proza išvertė visą Dantės „Dieviškąją komediją“ (rankraštis). Artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Austriją. 1948 m. persikėlė į JAV ir darbavosi lietuvių pranciškonų vienuolynuose. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Trumpa apologetika, arba Katalikų tikėjimo apgynimas / pagal kun. Schmitz'ą ir kun. Barynovskį parašė V. Zajančkauskas. - Vilnius-Kaunas: "Švyturio" b-vė, 1920 (Išspausdino Jagomasto sp. „Lituania" Tilžėje)
  • Lietuvių literatūros istorija (1400-1904). – Vilnius: autoriaus lėšomis, 1924 (Išspausdino „Motus" sp.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kunigų Jono Skruodžio ir Vinco Zajančkausko literatūriniai darbai / Alma Lapinskienė // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900-1945. – psl. 164–171.
  • Literatūros istorikas Vincas Zajančkauskas / Alma Lapinskienė // Vilniaus lietuvių literatūra, 1920–1940. – psl. 51-56.
  • Zajančkauskas Vincentas: kunigas pranciškonas, pedagogas, publicistas, vertėjas: [biografija] / Nastazija Kairiūkštytė // Lietuvybės kovų verpetuose. – psl. 348–350.