Vilniaus radiofonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vilniaus radiofonas19271944 m. Vilniuje veikusi radiofoninės programos transliavimo įstaiga (transliuotojas).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki Vilniaus radiofono įsteigimo laikiną bandomąją radiofoninę stotį Vilniuje buvo įrengusi bendrovė „Vilniaus radiotechnikos biuras” (lenk. Wileńskie biuro radiotechniczne) - radijo imtuvų prekybos ir remonto įmonė, įsikūrusi Mickevičiaus gatvės (dabar - Gedimino pr.) 23 name. Per Kaziuko mugę 1927 m. kovo 4 d. ji surengė viešą transliaciją, sukėlusią didelį vilniečių susidomėjimą. Programą sudarė Šaulių sąjunga, todėl pirmiausia joje buvo perskaityta paskaita apie šią organizaciją, o po to prasidėjo koncertas, trukęs daugiau nei 2 valandas. Stotis dirbo 350 metrų banga.


1926 m. visas radijo programų transliavimo teises Lenkijoje (įsk. jos užimtą Vilniaus kraštą) gavo akcinė bendrovė „Lenkijos radijas” (lenk. Polskie Radio). Vilniuje ji įsteigė savo filialą - Vilniaus radiofoną (lenk. Rozgłośnia Wileńska, Polskie Radio Wilno).

Redakciją, studiją ir siuntimo stotį buvo nutarta įrengti privačioje viloje Žvėryne, Vytauto g. 21, ant Neries kranto, išsinuomojant pastatą iki kol Lenkijos Radijas galės gauti nuolatines patalpas. Įrengimo darbai prasidėjo 1927 m. rugsėjo 25 d., o gruodžio 4 d. pradėtas normalus Vilniaus radiofono programos transliavimas, laikraščiuose skelbiant laidų tvarkaraščius. Gruodžio 8 d. įvyko neoficialus radiofono ir stoties atidarymas, o 1928 m. sausio 15 d. jie buvo oficialiai pašventinti.

Radiofonas ėmė transliuoti programą 5 valandas per dieną - nuo 17 iki 22 val. Didžiausią programos dalį užėmė savos gamybos laidos, taip pat buvo retransliuojamos laidos iš Varšuvos, rečiau - iš kitų Lenkijos radiofonų. Transliacijai buvo naudojama 435 m banga.

V. Hulevičius

Pirmasis radiofono programų direktorius buvo Vytautas Hulevičius (Witold Hulewicz, 18951941) – iš Poznanės apylinkių kilęs lenkų poetas, vertėjas, literatūros kritikas ir leidėjas. Jis parašė pirmąjį Lenkijoje originalų radijui skirtą vaidinimą „Kęstučio laidotuvės”, kurį pastatė ir 1928 m. gegužės 17 d. transliavo Vilniaus radiofonas.

19361937 m. Vilniaus radiofone dirbo Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 19112004), vėliau tapęs žymus rašytoju, poetu, literatūrologu. Pirmaisiais radiofono gyvavimo metais jo muzikiniu redaktoriumi dirbo advokatas, teisės mokslų daktaras Tadas Šeligovskis (Tadeusz Szeligowski, 18961963), vėliau tapęs žymiu kompozitoriumi.

Vos pradėjęs dirbti Vilniaus radiofonas įsijungė į propagandinę veiklą. Lenkų valdžia laikė jį atsvara Kauno ir Minsko radiofonų laidoms, kuriose dažnai būdavo pasisakoma antilenkiška dvasia: iš Kauno – dėl Vilniaus okupacijos, iš Minsko – komunistinė propaganda ir agitacija. Laidos lietuvių kalba prasidėjo jau kitą dieną po radiofono atidarymo – gruodžio 9 d. transliuotas pranešimas apie Lietuvos–Lenkijos ginčą Ženevos konferencijoje[1][2]. Iš 547 laidų, transliuotų per Vilniaus radiofoną pirmaisiais jo darbo metais, 37 laidos buvo lietuvių kalba ir 12 – baltarusių.

R. Pikielis

Iš pradžių Vilniaus radiofonas neturėjo savo šaukinio, bet 1928 m. gegužės 3 d. eteryje pasigirdo gegutės kukavimas „kaip Vilnijos šilų ir girių simbolis”[3]. Garsas buvo išgaunamas mechaniniu įrenginiu, kurio sumanytojas buvo pirmasis radiofono direktorius Romanas Pikielis (Roman Pikiel, 1893–19??), o įgyvendintojai – radiofono meistrai.

Silpnos 1,5 kW galios siunčiamosios stoties Žvėryne nepakako. Vos pradėjus dirbti Vilniaus radiofonui, vilniečiai ėmė masiškai pirkti radijo imtuvus – prasidėjo tikras radiofikavimosi bumas. Nuo 534 radijo abonentų Vilniaus mieste 1927 m. lapkričio 30 d. jų padaugėjo iki 5113 abonentų 1928 m. balandžio 1 d.[4] Šie abonentai galėjo klausytis ne tik Vilniaus programos, bet ir kaimynų – Kauno radijo stoties galia tuo metu buvo 7 kW, Minsko - 4 kW (nuo 1931 m. lapkričio - 30 kW). Todėl buvo nutarta Vilniaus radiofonui pastatyti naują, galingesnę radijo stotį.

Nauja stotis pradėjo veikti 1931 m. gegužės 26 d. Liepkalnyje. Jos galia buvo jau 16 kW (nuo 1936 m. pabaigos – 50 kW). Stotis Žvėryne buvo uždaryta, tačiau radiofonas (administracija, redakcija ir studija) liko čia.

Radiofono pastatas Mickevičiaus g. (1938 m.)

1935 m. spalio 25 d. Vilniaus radiofonas pradėjo darbą iš naujų, daug erdvesnių patalpų miesto centre, Mickevičiaus g. (dabar Gedimino pr.) 22. Senoji studija ir redakcija Žvėryne buvo uždaryta. Naujajai studijai buvo pritaikytas dviaukštis buvusio kinoteatro pastatas. 220 m² ploto ir 7,5 m aukščio kinoteatro salė buvo perdaryta į didžiąją koncertų studiją; tuo metu tai buvo didžiausia radijo studija visoje Lenkijoje. Bendras visų patalpų plotas – 1000 m² – buvo tris kartus didesnis už iki šiol Žvėryne turėtą plotą. Be didžiosios koncertų studijos buvo įrengtos dar trys sudijos - literatūros ir vaidinimų, muzikinė bei pranešėjų.

Nuo 1937 m. Vilniaus radiofonas turėjo savo orkestrą ir reguliariai transliuodavo simfoninius bei kamerinius koncertus. Taip pat reguliariai buvo transliuojamos laidos vaikams – atskirai kaimiečiams ir miestiečiams. Laidų skyrimas miesto ir kaimo auditorijoms buvo visokeriopai pabrėžiamas – net ir jubiliejinis leidinys, išleistas radiofono dešimtmečio proga, buvo pavadintas „Radijas miestui ir kaimui”.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Vilniaus radiofonas perėjo Valstybės radiofono žinion. 1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą jis, kaip ir Kauno radiofonas, tapo pavaldus Radiofikacijos ir radiofonijos komitetui prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos. 1941 m. Vokietijai okupavus Lietuvą Vilniaus radiofonas buvo įjungtas į Reicho radijo bendrovę (vok. Reichsrundfunk GmbH) kaip Ostlando radijo stočių grupės (vok. Sendergruppe Ostland, su centru Rygoje) dalis.

1944 m. liepos 15 d. sovietų valdžia atnaujino Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto prie LSSR LKT veiklą ir Vilniaus radiofonas tapo jo dalimi.

P social sciences.png
P social sciences.png
Radijo abonentų skaičius Vilniaus mieste 1926–1937 m.
1926 1927 1928 1929 1930 1931
268 1 273 6 644 6 365 6 044 6 083
1932 1933 1934 1935 1936 1937
5 488 5 480 6 618 7 355 9 729 15 213
* Nurodomas paskutinės metų dienos stovis.

Šaltiniai ir išnašos

  1. Program stacji Wileńskiej. Kurjer Wileński, 1927-12-08.
  2. Agituoja Lietuvos gyventojus. Vilniaus aidas, 1927-12-13.
  3. RAdio 1929 m. Nr. 2 (cit. pagal M. J. Kwiatkowski. Narodziny Polskiego Radia. Warszawa : PWN, 1972, 277 p.).
  4. palyginimui: visoje Nepriklausomoje Lietuvoje 1928-04-01 buvo apie 6900 abonentų.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Radjo w Wilnie. Kurjer Wileński, 1927-03-03.
  • Radjo Wilno na fali 435 m. Express Wileński, 1927-12-04.
  • Program stacji Wileńskiej. Kurjer Wileński, 1927-12-08.
  • Agituoja Lietuvos gyventojus. Vilniaus aidas, 1927-12-13.
  • Kronika Wileńska. RAdjo, 1928 Nr. 18.
  • 10 lat Rozgłośni Wileńskiej: radio dla miasta i wsi. Wilno : Polskie Radio, 1938.
  • M. J. Kwiatkowski. Narodziny Polskiego Radia. Warszawa : PWN, 1972.
  • J. Rimantas. Radijo problema Lietuvoje. Kaunas : Spaudos Fondas, 1940.
  • H. Kriegler. Sendergruppe Ostland. Welt-Rundfunk, Heft 1, 1942.
  • S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001. ISBN 9986-10-104-2.
  • П.П.Виткевичюс. Развитие электро- и радиосвязи в Литве. Вильнюс : Минтис, 1972.
  • M. Kosman. Radio Wileńskie i jego miejsce w kulturze Kresów Północno-Wschodnich Polski międzywojennej. Z dziejów polskiej radiofonii: Rocznik 2005/2006 Nr. 2. Warszawa : Polskie Radio SA, 2005. ISSN 1733-8204.