Vilniaus šiluminė elektrinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Vilniaus šiluminė elektrinė
Vilniaus elektrinė-3

Vilniaus šiluminė elektrinė
54°39′49″ š. pl. 25°13′54″ r. ilg. / 54.66361°š. pl. 25.23167°r. ilg. / 54.66361; 25.23167 (Vilniaus šiluminė elektrinė)Koordinatės: 54°39′49″ š. pl. 25°13′54″ r. ilg. / 54.66361°š. pl. 25.23167°r. ilg. / 54.66361; 25.23167 (Vilniaus šiluminė elektrinė)
Informacija
Vieta Vilnius, Lietuva Lietuva
Statusas Veikianti
Statybų pradžia 1948 m.
Statybų pabaiga 1951 m.
Paskirtis Jėgainė

Vilniaus šiluminė elektrinė, arba Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2 (VE-2) – didžiausia šiluminė elektrinė Vilniuje, Savanorių pr. 117/2. Šilumos galia – 913 MW, elektros galia – 24 MW.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po karo daug dėmesio buvo skiriama Vilniui – respublikos sostinei atstatyti. Devyniolika metų okupuotas Lenkijos, Vilnius buvo menkai išsivystęs, stambesnių pramonės įmonių jame buvo nedaug. Daugelį smulkių įmonių reikėjo rekonstruoti, išplėsti ir specializuoti. Pirmojo pokarinio penkmečio respublikos pramonės vidutiniai metiniai gamybos didėjimo tempai siekė 37 %. Dar didesni darbai planuoti ateičiai: numatyta sparčiai plėtoti mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonę, sukurti prietaisų gamybos, radioelektronikos, įrankių ir staklių gamybos pramonės šakas, išplėsti elektrotechnikos pramonę ir žemės ūkio mašinų gamybą. Vilnius turėjo tapti didžiausiu Lietuvos pramonės centru.

Ne mažiau svarbus Vilnius buvo kaip respublikos sostinė, kultūros ir mokslo centras. 1944 m. vėl pradėjo veikti vokiečių uždarytas Vilniaus universitetas, Pedagoginio instituto pirmtakė – Aukštoji pedagoginė mokykla, atgijo teatrai. Vilniuje kūrėsi daug naujų administracijos, ūkio, mokslo ir meno įstaigų. Atgimstančiam ir sparčiai besiplėtojančiam miesto gyvenimui reikėjo naujų vandentiekio stočių, mokyklų, sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigų.

Tokius pramoninio, kultūrinio ir mokslinio plėtojimosi užmojus turintis miestas, negalėjo progresuoti be reikiamos energetikos bazės. Ši bazė Vilniuje pokario metais buvo labai menka: trys energetiniai traukiniai (bendros 7000 kW galios), nedidutė Grigiškių hidroelektrinė, geležinkelio ir kelios kitos mažos dyzelinės elektrinės – tik pirmoji, būtiniausia, pagalba atsistatančiam miestui. Atstatoma senoji centrinė Vilniaus elektrinė, net pasiekusi prieškarinę 8500 kW galią, neteikė ateičiai jokių vilčių; artimiausiais pokario metais planuoti nauji gamyklų pajėgumai pranoko jos galią.

Respublikos vyriausybė, suprasdama energetikos svarbą, dar griaudėjant karui, ima rūpintis naujos Vilniaus elektrinės statyba. Remiantis LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1945 m. liepos 17 d. potvarkiu Nr. 820, pietvakarinėje Vilniaus dalyje išskiriamas 318 tūkst. m² žemės plotas naujai elektrinei statyti. Statybinė aikštelė buvo kairiajame Neries krante. Rytuose ji ribojosi su Savanorių prospektu, šiaurėje su Elektrinės gatve, pietuose – su Vilkpėdės loma, o vakaruose tekėjo Neris. Aikštelė parinkta, atsižvelgiant į Vilniaus plėtojimosi perspektyvą – šiame rajone turėjo kurtis naujų pramonės šakų įmonės, kurios ne tik elektros, bet ir šilumos energiją privalėjo gauti iš naujos elektrinės. Todėl numatyta statyti termofikacinę elektrinę.

Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elektrinę projektavo Šiluminių elektrinių projektavimo instituto „Teploelektroprojekt" Lvovo skyrius. Šis institutas rengė ir jos vėlesnės statybos projektus. Statyba vyko trim etapais. Pagal projektą elektrinė turėjo naudoti vietinį kurą – Baltosios Vokės ir Margių durpynų frezerines durpes, tačiau vėliau, pastačius elektrinę, tako naudoti Radviliškio, Ežerėlio ir net Baltarusijos durpynų durpes. Kurui transportuoti į elektrinę suprojektuotos geležinkelio atšakos iš Panerių ir iš Vilniaus prekių stoties. Visos elektrinės sąmatinė vertė siekė 16 mln. rublių.

1948 m. pradedama statyti Vilniaus termofikacinė elektrinė. Svarbiausius darbus atliko TSRS Statybos ministerijos Termofikacinių elektrinių statybos ir montavimo valdyba „TEC stroj“. Subrangovai buvo Latvijos pramonės energetikos montavimo valdyba Nr. 7 „Latpromenergomontaž“ ir Hidroenergetikos montavimo valdyba Nr. 8 „Hidroelektromontaž„.

Statybose dirbo karo belaisviai vokiečiai[1].

Terasomis besileidžiantis Neries link šlaitas sunkino statybos darbus, o miesto vietovė komplikavo geležinkelio tiesimą į būsimą elektrinę. Pasirinktoji aikštelė buvo nepatogi ir tuo, kad gyvenamieji kvartalai bei miestiečių poilsio vieta – Vingio parkas buvo visiškai šalia.

Pirmiausia numatyta pastatyti vieną 12 MW turbogeneratorių su 16 Gcal/h našumo boileriu bei du 75 t/h našumo garo katilus. Įrenginiai gauti angliški: Parsonso firmos, AT-12 tipo 12 MW turbina ir tos pačios firmos generatorius bei du Babkok-Vilkoks firmos, 75 t/h našumo garo katilai. Pagalbiniai įrenginiai ir 6 kV skirstyklos komutacinė aparatūra taip pat buvo angliški. Visi šie įrenginiai buvo vienos pagal susitarimą iš sąjungininkų gautos elektrinės dalis; kita dalis – turbinos ir įranga – pateko į Estiją.

1951 m. rugsėjo 27 d. pirmasis turboagregatas davė srovę. Šis 12 MW agregatas Vilniaus miesto energetinę galią padidino du kartus ir leido atsisakyti nemažai eksploatacinių sunkumų sudarančių traukinių. Jie buvo išgabenti į Ukrainą. Abiejų Vilniaus elektrinių galia pranoko 20 MW.

Plėtra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1952 m. TSRS Elektrinių ministerija patvirtino antro statybų etapo generalinę sąmatą. Antrame etape numatyta pastatyti antrą 12 MW turbogeneratorių ir dar vieną tokio pat našumo, kaip ir pirmieji, garo katilą. 1953 m. spalio mėn. pradeda veikti antroji, APT-12 tipo, Briansko gamyklos turbina, o 1955 m. – trečiasis, Barnaulo katilų gamyklos, 75 t/h našumo garo katilas.

Be pagrindinio korpuso, kuriame buvo katilinė, mašinų salė, elektros energijos skirstykla elektrinės reikalams ir kitos patalpos, pastatyta daug kitų pastatų ir įrenginiu, be kurių tokia elektrinė negali veikti – kuro tiekimo estakada, iškrovykla, tarnybinis korpusas, vandens valymo įrenginiai, mazuto ir alyvos ūkiai, sandėliai, siurblinės ir kt. Durpėms smulkinti buvo įrengti smulkintuvai, o kurui paduoti į bunkerius – dvi juostinių transporterių estakados. Tik durpių sandėlis buvo labai mažas – vos 4200 t (vėliau išplėstas iki 8000 t durpių ir 6000 t akmens anglių) talpos. Mazuto sandėlis irgi buvo labai mažas: 500 t talpos. Šalia elektrinės buvo pastatyti keli gyvenamieji namai, valgykla, parduotuvė, biblioteka, paštas, vaikų darželis, o Savanorių prospekte, Būgos, Ūmėdžių ir Riovonių gatvėse – daug gyvenamųjų namų.

Dar nebaigus antro etapo, patvirtinama trečio statybų etapo sąmata ir pradedama statyti trečią ir ketvirtą turboagregatus bei tris naujus katilus. Kaip ir pirmosios turbinos, šios buvo termofikacinės, su pramoninio garo tiekimu, AT-12 tipo, pagamintos Briansko mašinų gamykloje. Abu šie turboagregatai pradėjo veikti 1957 m. Paskutinieji trys katilai buvo pagaminti toje pačioje Barnaulo katilų gamykloje. Eksploatuoti pradėti 19571958 m. 1958 m. VE-2 pasiekė 48 MW galią ir tuo jos statyba baigėsi. Tai buvo moderniška ir ekonomiška, antroji pagal galią po Petrašiūnų elektrinė respublikoje. 1 kWh elektros energijos pagaminti ji sunaudodavo per 450 g sutartinio kuro. Bet tuo metu iš Lietuvos elektrinių ji dirbo ekonomiškiausiai.

Įranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visi elektrinėje sumontuoti generatoriai buvo 12 MW galios, 6300 V generatorinės įtampos, aušinami oro ciklu. Pirmasis generatorius buvo Parsonso firmos, antrasis – Sansenverko-Nyderzedlico gamyklos, o trečiasis ir ketvirtasis pagaminti Charkovo šilumvežių gamykloje. Kiekvienas generatorius turėjo savo žadinimo mašiną, o rezervinė buvo visų bendra. Generatoriai turėjo išilginę diferencinę apsaugą, įtampos koregavimą ir žadinimo kompaundavima, automatinį lauko gesinimą ir kitas apsaugas. Išilginė diferencinė apsauga įrengta ir įtampos aukštinimo transformatoriuose. Elektrinėje sumontuota maksimalios srovės apsaugos, apsaugos nuo įžemėjimų, srovės atkirtos, variklių šiluminė ir kitos apsaugos. Beveik visos sumontuotos apsaugos buvo TSRS gamybos, tik dalis angliškų jungtuvų turėjo apsaugas su Rejrolo firmos relėmis.

Elektros ūkis buvo įrengtas keliose skirstyklose. Pagrindinėje, uždaroje, dviejų aukštų 6 kV skirstykloje buvo trys šynų sekcijos, kurių dvi turėjo angliškus Rejrolo firmos komplektinius šarvuotus alyvinius jungtuvus. 31 toks jungtuvas buvo ir 6 kV uždaroje elektrinės reikalams skirtoje elektros energijos skirstykloje. Angliškų narveliu srovinės dalys bei srovės transformatoriai buvo užlieti kabelių mase.

35 kV atviroje skirstykloje taip pat buvo trys narveliai su Rejrolo firmos 38,5 kV vienabakiais alyviniais jungtuvais; kiti penki jungtuvai – VMD-35 tipo, pagaminti TSRS. Buvo įrengtas ir vienas angliškas įtampos aukštinimo (6/35 kV) Parsonso firmos transformatorius. Iš 35 kV skirstyklos ėjo trys 35 kV elektros tiekimo linijos į miesto „Šiaurinę“ pastotę (pastatyta 1951 m.), į Baltąją Vokę ir į Grigiškes (abi pradėtos eksploatuoti 1953 m.). Iš centrinio valdymo pulto buvo galima valdyti visus pagrindinės 6 kV skirstyklos, 35 ir 110 kV atvirų skirstyklų jungtuvus. Jame įrengta ir automatinio sinchronizavimo sistema.

1958 m. pradėjo veikti ir 110 kV atvira skirstykla, įrengta ant metalinių konstrukcijų (gelžbetoninės konstrukcijos dar nebuvo naudojamos), visa komutacinė aparatūra – TSRS gamybos. Šioje skirstykloje sumontuoti MKP-110 ir MKP-160 tipo alyviniai jungtuvai ir du įtampos aukštinimo (6/35/110 kV) Zaporožės transformatorių gamyklos transformatoriai. Iš šios skirstyklos išėjo antroji respublikoje 110 kV elektros tiekimo linija, kuri prie besikuriančios energetikos sistemos prijungė Vilnių. Ši elektros tiekimo linija, sujungusi Kauną ir Vilnių, buvo pirmoji respublikoje ant gelžbetoninių atramų nutiesta linija; nuo to laiko pradėta plačiai naudoti gelžbetonines atramas aukštos įtampos linijose.

Darbo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VE-2 – kondensacinė elektrinė. Garo ir vandens katilai kūrenami gamtinėmis dujomis arba mazutu. Degimo metu susidarę dūmai šalinami dūmsiurbiais per 100 m. ir 150 m. kaminus. VE-2 vandens paruošimo įrenginiuose naudojamas vanduo iš Neries tiekiamas kranto siurblinės siurbliais. Vanduo išvalomas mechaninio valymo ir katijonitiniuose filtruose ir tiekiamas padengti nuostolius šilumos tinklų magistralėse bei garo katiluose.

VE-2 yra sujungta su VE-3 dviem jungiančiosiomis šilumos tinklų magistralėmis, kurių ilgiai 5,6 km ir 4,8 km. VE-2 šilumos tinklų vanduo yra pašildomas arba ataušinamas grįžtančiu iš miesto vandeniu iki nustatytos temperatūros ir tiekiamas į Vilniaus miestą vartotojams. Normalus darbas yra tuomet, kai grįžtantis iš centralizuoto šildymo tinklų vanduo iš dalies pašildomas pirmiausia VE-2 turbinos kondensatoriuose ir boileriuose, o vėliau tiekiamas į VE-3 tolimesniam šildymui. Iš VE-3 vanduo yra grąžinamas atgal į VE-2, kur yra galutinai pašildomas vandens šildymo katiluose. Pasiekus reikiamą temperatūrą termofikacinis vanduo tiekiamas į miesto centrinio šildymo tinklus.

Rekonstrukcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

To meto sąlygomis tai buvo gera termofikacinė elektrinė. Ji aprūpino Vilnių elektros energija, o nuo 1955 m. pradėjo tiekti pramonei ir šilumą. Nuo 1957 m. lapkričio mėn. elektrinė pradeda centralizuotai tiekti šilumą miesto gyvenamiesiems namams šildyti. Pirmasis buitinis vartotojas, prijungtas prie miesto šilumos tinklų, buvo namas Vytenio gatvėje Nr. 10.

Padėtis pasikeitė, kai pradėjo veikti Kauno HE ir Lietuvos VRE pirmieji blokai. Lietuvos energetikos sistemoje senosios elektrinės, tarp jų ir spėjusi moraliai pasenti VE-2, nustojo reikšmės, o jų darbo ekonominiai rodikliai ėmė neigiamai veikti visos sistemos darbą. VE-2 turbinos buvo rekonstruotos darbui termofikaciniu režimu. 19661969 m. visos keturios turbinos pritaikytos veikti su pablogintu vakuumu – atidirbusiems garams aušinti į kondensatorius buvo tiekiamas ne Neries vanduo, o iš vartotojų grįžtantis 40-50 °C šilumos tinklų vanduo. Kondensatoriuje besikondensuojanti garų šiluma nebuvo išleidžiama į Nerį, o atiduodama šilumos tinklų vandeniui, kuris, pašilęs iki 60-70 °C, vėl grįžta vartotojams arba eina į vandens šildymo katilus, kur dar pašildomas.

Ši turbinų rekonstrukcija nesumažino elektrinės galios, bet padidino šiluminę. Svarbiausia – pakėlė jos darbo ekonomiškumą. Anksčiau 1 kWh elektros energijos pagaminti buvo sunaudojama per 450 g sutartinio kuro, o po rekonstrukcijos 1975 m. pakako 172 g. (2005 m. – 100 g.) Atitinkamai sumažėjo ir 1 kWh savikaina – nuo 1,38 kp 1960 m. iki 0,4 kp 1975 m. Visų šių turbinų rekonstravimo metinis ekonominis efektas siekė arti 400 tūkst. rublių.

Augantiems naujiems Vilniaus mikrorajonams – Lazdynams, Karoliniškėms, besiplečiantiems seniems kvartalams reikėjo vis daugiau šilumos. Dar rekonstruojant turbinas, paaiškėjo, kad artimoje ateityje jos jau nesugebės miesto pakankamai aprūpinti šiluma. 1965 m. įjungiamas pirmasis PTVM-100 tipo 100 Gcal/h našumo vandens šildymo katilas, vėliau pastatyti dar šeši tokie katilai. Tai privertė šalia buvusių dviejų 90 m aukščio dūmtraukių pastatyti dar du – 100 ir 150 m aukščio. Šių katilų reikmėms išplečiamas mazuto ūkis su keliolikos tūkstančių tonų talpos mazuto sandėliu. Kai Vilnių pasiekė gamtinės Dašavos dujos, elektrinės katilai pritaikyti deginti šias dujas. Dujų naudojimas prisidėjo prie miesto atmosferos gryninimo, aplinkos švaros. Visi vandens šildymo katilai, be mazuto, taip pat gali deginti ir dujas.

Per neilgą laikotarpį VE-2 daug kas patobulinta, rekonstruota. Dar pačioje jos veikimo pradžioje rekonstruoti I ir II angliški garo katilai, 30 % padidintas jų garo šildytuvų plotas. Buvo automatizuotas katilų bunkerių pripildymas durpėmis, todėl reikėjo mažiau žmonių, jiems nebereikėjo dirbti sveikatai kenksmingo, dulkėto darbo. Automatizuotas ir katilų darbas – jie pradėti valdyti iš specialaus pulto. Kadangi nuolat buvo diegiamos naujovės, elektrinė ir šiandien sėkmingai veikia kartu su kitomis energetikos įmonėmis. Fiziškai ir morališkai susidėvėję įrenginiai likviduojami. 19861987 m. nurašyti ir demontuoti garo katilai Nr. 1 ir Nr. 2 bei du turbogeneratoriai.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VE-2 – tai pirmoji didelė pokario metų Lietuvos elektrinė, ji ir paskutinioji vidutinių garo parametrų elektrinė Lietuvoje. Pastačius Lietuvos VRE, atsirado šimtais atmosferų skaičiuojamo slėgio parametrų elektrinės. Septynerius metus (1951–1958 m.) ši elektrinė buvo svarbiausia elektros energijos tiekėja Vilniui. Drauge su senąja Vilniaus elektrine elektros energija aprūpino dideliais industrializacijos žingsniais žengiančią Vilniaus pramonę, sudarė galimybes jai augti ir plėtotis. Jos vienintelės nešė šviesą į griuvėsius nusimetusias gatves ir skverus, į atstatytus namus, rampų šviesomis nušvitusias teatrų scenas. Šioje elektrinėje įvyko ir Vilniaus prijungimas prie respublikos energetikos sistemos – susijungusi su Kauno 110 kV elektros tiekimo linija, sostinė pradėjo gauti šviesą ir energiją iš Nemuno vandenų. 1959 m. pradėję veikti Kauno HE hidroagregatai suteikė didelę pagalbą Vilniui.

VE-2 statybos pabaiga sutapo su laikotarpio, kuris iš esmės tiek kiekybiškai, tiek ir kokybiškai pakeitė respublikos energetikos raidą pradžia – prasidėjo galingų elektrinių statyba, spartus visų įtampų elektros tiekimo linijų tiesimas, intensyvus respublikos elektrifikavimas bei jos prijungimas prie Šiaurės – Vakarų jungtinės energetikos sistemos. Vilniaus TE-2 tarsi simbolinis paskutinis senosios energetikos statinys.

VE-2, kaip ir kitos senosios Lietuvos elektrinės, netekusi reikšmės respublikos elektros energijos gamyboje, tebėra labai svarbi miesto gyvenimui. Ji aprūpina šiluma ne tik Savanorių prospekto pramoninį rajoną, bet kartu su Vilniaus TE-3 šildo visą miesto centrą, jo vakarinę ir pietinę dalį, Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių ir kitų mikrorajonų namus. Tiesa, elektros energijos gamyba dabar palyginti nedidelė, svyruoja priklausomai nuo šiluminės apkrovos.

Devintajame dešimtmetyje pastatyta nauja 360 MW galios termofikacinė elektrinė VE-3. Ji ant savo pečių perėmė miesto aprūpinimo elektra ir šiluma naštą, o VE-2 reikšmė mažėja. Beveik keturis dešimtmečius buvusi pagrindinė miesto šildytoja ir iš dalies elektros tiekėja, Vilniaus TE-2, nors ir netekusi savo pirmykštės svarbos, toliau tiekia miesto pramonei garus ir elektrą, gyventojams – šilumą.

2002 m. vasario 1 d. Vilniaus centralizuoto šildymo sistemos 15 metų laikotarpiui buvo išnuomotos „Vilniaus energijai“, kuri priklauso didžiausiai Europoje energetikos paslaugų kompanijų grupei „Dalkia“.

2015 m. gruodžio 31 d. uždarius Vilniaus termofikacinę elektrinę, pagrindine Vilniaus elektrine vėl tapo VE-2.

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Energijos gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai Elektros energijos gamyba (GWh) Šilumos energijos gamyba (tūkst. Gcal)
1951 12,2
1952 62,4
1953 76,8 -
1954 100,3
1955 122 5,7
1956 151,8 11,3
1957 185,3 33,2
1958 217 97,2
1959 294 217,4
1960 225,4 344,7
1961 320,7 462,2
1962 340,3 564,1
1963 358,9 607
1964 351,3 577,8
1965 274 594,5
1966 282,7 611,3
1967 229,9 674,8
1968 217,9 825,6
1988 172,8 1147,5
1989 166,4 943,5
1990 146,4 857,7

<references>

  1. http://www.balsas.lt/naujiena/240138/vilniui-teks-nusilenkti-silumos-tiekejams