Vakcina

Raupų vakcina ir įranga jai skirti

Vakcina, arba skiepai – medicininis preparatas, skirtas įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos. Imituodamas natūralią infekciją, šis preparatas parodo imuninei sistemai ligos sukėlėją, prieš kurį imuninė sistema pagamina antikūnus ir kitus gynybos mechanizmus.

Vakcinos gali būti profilaktinės ir gydomosios. Profilaktinių vakcinų paskirtis – nesukeliant ligos paleisti natūralius imuninės sistemos gynybinius mechanizmus prieš ligos sukėlėją. Kai organizmas susidurs su laukiniu infekcijos sukėlėju, jis jau turės apsaugą nuo jo, t. y. – imunitetą. Dažniausiai vakcinos yra skiepijamos sveikam žmogui, siekiant jį apsaugoti nuo užkrečiamų ligų. Vakcinavimas, taip pat gali būti naudojamas norint apsaugoti žmogų, turėjusį kontaktą su sergančiuoju.

Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų priskiriamas prie didžiausių žmonijos atradimų. Vakcinos kasmet išgelbėja daugybę žmonių gyvybių. Be to, pasiskiepijus didžiajai visuomenės daliai, susidaro visuomenės imunitetas, ir taip apsaugomi net ir nesiskiepiję jos nariai. Nepaisant to, tai neužkerta kelio vakcinų kontroversijoms, antivakcininiams judėjimams.

Vakcinacijų istorija

1796 m. Edvardas Dženeris, šiuolaikinės imunoprofilaktikos pradininkas, atliko karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir sėkmingai paskiepijo berniuką. 1881 m. Lui Pasteras iškėlė skiepų nuo pasiutligės klausimą, o po ketverių metų šiais skiepais buvo paskiepytas pirmas žmogus. XX a. viduryje pradėta skiepyti kombinuotas vakcinas. 1986 m. paskelbtas pirmasis „Imunizavimo politikos“ dokumentas, kuriuo, kurdamos imunizavimo programas, rėmėsi daugelis pasaulio šalių. Vakcinos lėmė, kad pasaulyje išnyko raupai, baigia išnykti poliomielitas, sparčiai judama tymų ir raudonukės išnaikinimo link. Ėmus vakcinomis valdyti tokias ligas kaip stabligė, difterija, kokliušas, ženkliai sumažėjo naujagimių sergamumas šiomis ligomis.

Sudėtis

Vakcinos yra sudėtiniai imunobiologiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų.

Vakciną sudaro:

• antigenai (ligų sukėlėjai ar jų dalys) – pagrindinė veiklioji vakcinos dalis. Nors kai kurios vakcinos turi tik vieną aktyvų antigeną, yra vakcinų su keliais antigenais.
• nukleino rūgštis (DNR, RNR) kai kuriose vakcinose (kaip Moderna) yra alternatyva vakcinoje esantiems antigenams. Pagal jose esančią informaciją antigenus pagamina pats skiepijamas organizmas.
• adjuvantai (medžiagos, sustiprinančios antigenų imunogeniškumą, t. y., gebėjimą sukelti imuninį atsaką). Natūrali infekcija dažniausiai sukelia žmogaus ląstelių žūtį, iš kurių atsipalaiduoja biologiškai aktyvios medžiagos, sukeliančios aplinkinių audinių uždegimą. Jos yra tarsi greitosios pagalbos švyturėliai, rodantys žmogaus imuninės sistemos ląstelėms kur vyksta „invazija“. Be uždegimo nedidelis kiekis susilpnintų ar suskaldytų mikroorganizmų nesugeba sukelti atsako. Todėl, imituojant natūralų procesą, naudojami adjutantai – medžiagos, sukeliančios nedidelio laipsnio audinių uždegimą injekcijos vietoje.
• konservantai (stabilizuoja preparato komponentus) – etileno glikolis, fenoksietanolis.
• dezinfektantai (turintys užtikrinti vakcinų sterilumą) – timerosalis (etilgyvsidabrio druska), fenolis, benzetonijaus chloridas, metilparabenzoatas. Timerosalis šiuo metu nenaudojamas daugiau dėl neigiamo visuomenės požiūrio į jį, nei dėl galimos žalos (etilgyvsidabris, skirtingai nei metilgyvsidabris, organizme nesikaupia).
• kitos cheminės medžiagos, bakterijų terpių pėdsakai, likę po gamybos proceso.
• tirpiklis – daugiausia injekcinis vanduo arba fiziologinis tirpalas.

Veikimo principas

Vakcinose naudojami mikroorganizmai arba jų dalys yra vadinami antigenais. Jų baltymų sandara skiriasi nuo žmogaus, todėl imuninė sistema juos atpažįsta, sukeldama imuninį atsaką bei suformuodama imunitetą sukėlėjui, t. y. atsparumą. Tam, kad imuninės sistemos elementai galėtų atpažinti antigeną, turi vykti uždegiminė reakcija antigeno patekimo vietoje. Uždegimo vietoje esančios biologiškai aktyvios medžiagos skatina antigeną prezentuojančių ląstelių chemotaksį, t. y., judėjimą ir koncentraciją antigeno patekimo vietoje. Šios ląstelės „suvalgo“ antigeną, jo dalis „parodo“ savo paviršiuje ir nukeliauja į limfmazgius. Limfmazgiuose esančioms b latęlėms antigeną prezentuojančios ląstelės perduoda informaciją apie antigeną. B ląstelės pradeda daugintis ir dalintis į dviejų tipų ląsteles: antikūnus gaminančias ir atminties ląsteles. Atminties ląstelės tarnauja kaip rezervas, kuris antrą kartą „susitikęs“ antigeną pradės gaminti antikūnus ir taip užtikrins savalaikį ir pakankamą jų kiekį, kad nugalėtų infekciją. Antikūnus gaminančios ląstelės užtikrina antikūnų, kurie atitinka antigeną t. y. sugeba su juo jungtis (specifiškumas) gamybą. Specifiški antigenui antikūnai jungiasi su į organizmą patekusiu infekcijos sukėlėju, prieš kurį jie buvo pagaminti ir taip padeda jį neutralizuoti. Jei infekcijos sukėlėjas yra virusas, antikūnai jungiasi prie jo ir neleidžia pastarajam patekti ir užkrėsti ląstelių. Jei tai bakterija – antikūnai „paženklina“ ją ir taip sudaro sąlygas kitoms imuninės sistemos ląstelėms – makrofagams, T limfocitams bakteriją sunaikinti.

Vakcinos antigenas turėtų sukelti imuninį atsaką, panašų į tikrą (natūralų) ligos sukėlėją.

Nepageidaujamos reakcijos

Galimos trys pagrindinės nepageidaujamos reakcijos į skiepą: vietinės (dažniausiai pasitaikančios), sisteminės (bendrosios) ir alerginės. Vietinės nepageidaujamos reakcijos pasireiškia gana dažnai vakcinos įskiepijimo vietoje. Jos yra nesunkios ir greitai praeina negydomos. Jas sukelia uždegiminė reakcija skiepijimo vietoje. Sisteminės reakcijos – karščiavimas (dažniausiai pasireiškianti šio tipo reakcija), silpnumas, raumenų skausmai, traukuliai (retai pasitaikanti komplikacija). Kitos sisteminės reakcijos yra specifinės ir priklauso nuo konkrečios vakcinos. Šios reakcijos gali sutapti su virusine infekcija ir nebūtinai yra reakcija į skiepą. Alerginės reakcijos, kilusios dėl skiepo, yra labai retos. Jas gali sukelti antigenas arba bet kuri sudėtinė vakcininio preparato dalis. Kadangi vakcinos yra baltyminės kilmės medikamentai, retais atvejais gali pasirėkšti greito tipo alerginė reakcija vadinama anafilaksija.

Literatūra

• Vytautas Usonis. Vakcinos ir skiepijimas. Homo Liber, Vilnius, 2010