Stabligė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Clostridium tetani

Stabligė – ūminė infekcinė liga, kurią sukelia anaerobinė lazdelė Clostridium tetani, esanti gyvulių mėšlu užterštame dirvožemyje. Patekusi į žaizdą išskiria specifiškai veikiančius toksinus, kurie paveikia nugaros ir pailgąsias smegenis. Infekuotajam pasireiškia skersaruožių raumenų traukuliai. Ligos inkubacinis periodas – 1-21 dienų, dažniausiai 6-14 dienų. Užsikrečiama per nešvariu daiktu durtas žaizdas, kuriose ligos sukėlėjui susidaro anaerobinės sąlygos. Taip pat per dideles nešvarias žaizdas po traumų, atvirų kaulų lūžių, nudegimų, abortų, nušalimų, operacijų.

Klinika[taisyti | redaguoti kodą]

Ligoniui gali pakilti temperatūra, skauda galvą, prakaituoja, greitai pavargsta, būna ryškūs sausgyslių refleksai ir prasideda traukuliai. Būdingas trizmas – kramtomųjų raumenų spazmai, kuomet neįmanoma praverti burnos; grimasinga veido išraiška.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Ligonis gydomas intensyvios terapijos (reanimacijos) skyriuje. Vikiteka


Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Teoriškai riziką užsikrėsti didėja asmenims, vyresniems nei 26 metų amžiaus – maždaug tuo metu nustoja veikti difterijos-stabligės vakcina, įskiepyta 15 gyvenimo metais. Daugiausia mirčių fiksuojama neskiepytiems ir vyresniems nei 60 metų amžiaus pacientams.

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai[taisyti | redaguoti kodą]

Clostridium tetani sudaro sporas ir į organizmą dažniausiai patenka per užterštas žaizdas. Sukėlėjas yra anaerobas, mikroorganizmas, kurio išgyvenimui nereikalingas deguonis, todėl paprastai lokalizuojasi gyvūnų virškinamajame trakte ar dirvožemyje. Tikimybė užsikrėsti labai išauga susižeidus žemės ūkio rakandais, senomis, surūdijusiomis vinimis ir kitais užterštais objektais - į žaizdą patekus sukėlėjo sporoms. Skiepas nuo stabligės veikia apie 10 metų, todėl ilgiau nerevakcinuotiems asmenims riziką sirgti išauga.

Ligos simptomai ir požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ligos inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki pirmųjų požymių pasireiškimo) trunka nuo 4 iki 14 dienų. Pradžioje pacientas ima jausti nuovargį, silpnumą, galvos ir galūnių skausmus, šaltkrėtį bei prakaituoti.

Vystantis ligai, pailgėja raumenų kontrakcija, ko pasėkoje atsiranda staigūs, stiprūs ir labai skausmingi įvairių kūno raumenų grupių susitraukimai, vadinamieji spazmai. Šių epizodų pasekmės – lūžę kaulai bei plyšę raumenys.

Pirmiausia spazmai pasireiškia žandikaulių raumenyse. Pacientas tvirtai sukanda dantis. Stebima vadinamoji sardoniška šypsena. Dėl poveikio kramtomiesiems raumenims žmogus negali išsižioti. Spazmas gali paveikti krūtinės, kaklo, nugaros ir pilvo raumenis. Nugaros raumenų spazmas vadinamas opistotonusu. Tai vienas iš būdingų ligos simptomų. Kartais spazmas paveikia ir kvėpavimo takų raumenis, kas sąlygoja apsunkintą kvėpavimą. Tačiau ligos sukėlėjas negali paveikti širdies raumens dėl širdžiai būdingų elektrinių savybių.

Spazmai gali tęstis iki 4 savaičių, o pilnas organizmo atsistatymas užtrunka iki kelių mėnesių. Mirtingumas nuo šios ligos įvairių šaltinių duomenimis varijuoja nuo 30% iki 73%, priklausomai nuo ligos sunkumo – dažniausiai dėl sustojusio kvėpavimo. Skiriamos generalizuota, vietinė, naujagimių ir galvinė forma. 80% susirgimų būdinga generalizuota stabligės forma.

Ligos gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

· Žaizdos revizija ir išvalymas.

· Antitetaninis imunoglobulinas.

· Penicilinas G 10 dienų.

· Intensyvioji medicina: miorelaksantai, dirbtinis kvėpavimas, būklės monitoravimas.


· Imunizacija kartu su difterijos ir kokliušo vakcina pagal skiepų kalendorių.

Profilaktika[taisyti | redaguoti kodą]

· Sužeidimų atvejais – antitetaninis imunoglobulinas ir skiepas, kuris galioja ~10 metų. Vėliau reikalinga revakcinacija. Užsienio šalių rekomendacijose, po suleisto aktyvaus ir pasyvaus imunoglobulino, aktyviai imunizuojama po 4 savaičių ir 6 – 12 mėnesių.