Vajasiškio parapija

Vajasiškio Švento Jono Krikštytojo parapija priklauso Zarasų dekanatui, Panevėžio vyskupijai. Stovi Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

„Vajasiškio ferma“

XVII a. Vajasiškis buvo palivarkas ir turėjo tris valakus žemės, priklausančios Salako raktui, kuris buvo Vilniaus vyskupo žinioje. Tuo metu ši vietovė buvo vadinama „Vajasiškio ferma“, kurios žemėje nuo senų laikų buvo Zabluckų kaimo kapinaitės (vėliau pavadintos karininko Dundulio vardu). Vajasiškio fermos savininkas Trečiokas pastatė medinę koplytėlę.

Kunigai

Pirmasis kunigas - Domicijonas

Kitas fermos savininkas buvo Domicijonas, kuris pastatė ant to paties šventoriaus nedidelę medinę bažnytėlę ir norėjo turėti nuolatinį kunigą. Domicijonas rado seną kunigėlį, kuris aukodavo šv. Mišias kiekvienos dienos ankstų rytą. Kitų patarnavimų jis neteikdavo. Kunigas gyveno prie bažnytėlės pastatytoje mažytėje trobelėje, o valgyti eidavo pas koliatorių.

Antrasis kunigas - Ciprijonas Jarovslavskis

Antras kunigas Ciprijonas Jarovslavskis, kuriam koliatorius davė dvi dešimtines akmenuotos žemės, bet jau maitinti jį atsisakė. Vajasiškyje C. Jaroslavskis išbuvo nuo 1856 iki 1862 m. 1863 m., dingus fermos savininkui, ją paėmė rusų valdžia ir per liustraciją išdalino valstiečiams. Liustratorius prie dviejų pono duotųjų dešimtinių pridėjo trečią prieš kunigo C. Jarovslavkio norą, nes jis nemėgo šio bažnytkaimio ir nuolat dėjo pastangas išsikelti.

Kunigas Liudvikas Jokūbauskas

1862 m. į kunigo C. Jaroslavskio vietą atvažiavo veiklus kunigas Liudvikas Jokūbauskas. Tuo metu sprendėsi ir Vajasiškio bažnytėlės klausimas. Rusų valdžia buvo nusprendusi ją panaikinti. Kunigas L. Jokūbauskas geromis vaišėmis pelnė valdininkijos palankumą. Jam buvo suteiktas leidimas per kelis mėnesius bažnytėlę pataisyti. Vajasiškio kaimo žmonės nuoširdžiai rėmė klebono pastangas ir, dirbdami ištisomis paromis, aplink senąją bažnytėlę pastatė naują medinę bažnyčią. 1863 m. ji buvo pakrikštyta Šv. Jono Krikštytojo garbei.

Jono Deveikos veikla

1912 m. kuratas Jonas Deveika parapijos lėšomis atnaujino visos bažnyčios eksterjerą bei interjerą. Bažnyčia buvo pastatyta ant aukšto, storo akmeninio pamato, kuris buvo giliai ir plačiai įleistas į žemę. Tai buvo padaryta numatant, kad ateityje ant to paties pamato būtų galima pastatyti mūrinę bažnyčią.

Bažnyčios gražinimas

Bažnyčios viduje buvo įrengtas didysis altorius, kuris siekia lubas. Jis yra dviejų tarpsnių su kolonėlėmis ir dviem laužytais antablementais, ornamentuotas kriauklių sparneliais.

Medinė varpinė

Priekiniame kairiajame šventoriaus kampe pastatyta medinė varpinė ant aukšto akmeninio pamato, 20 m aukščio. Joje yra keturi varpai. Didžiausias varpas sveria 41,5 pūdo. Jį bažnyčiai 1879 m. buvo nupirkęs kunigas L. Jokūbauskas. Per Pirmąjį pasaulinį karą varpas buvo nukabintas ir paslėptas, kad okupantai neišgabentų. Šiuo metu jis nebenaudojamas, nes yra skilęs. Antrasis varpas, sveriantis 32 pūdus, buvo įsigytas L. Dumbravos, J. S. Miškinio ir P. Šileikio pastangomis. Kiti du varpai mažesni, sveriantys 52 ir 34 svarus, buvo paslėpti karo metu.

Medinė klebonija

1911 m. prie bažnyčios, kunigo J. Deveikio rūpesčiu, buvo pastatyta medinė klebonija. 1918 m. kunigas J. Armalis perdėjo klebonijos grindis, ištinkavo vidų, pastatą apkalė lentomis.

Antano Bačkio veikla

Ilgesnį laiką Vajasiškio klebonu buvo garbės kanauninkas Antanas Bačkis, Panevėžio vyskupijos religinių raštų cenzorius, išvaręs plačią vagą gyventojų kultūros ugdymo bei švietimo srityje. Jis skatino jaunimą siekti mokslo ir kiek įstengdamas juos rėmė. Jo rūpesčiu buvo išdažyti klebonijos vidus ir išorė. 1935 m. jis pastatė ir parapijos špitolę, kurios salė buvo skirta katalikiškoms organizacijoms rinktis. 1939 m. klebonijos pastogėje jis įrengė trijų kambarių butą su virtuve, skirtą kunigui gyventi, tačiau jame gyveno pats iki savo mirties – 1945 metų.

Bažnyčios tarnų namai

1902 metais Vajasiškyje buvo pastatyti du bažnyčios tarnų namai. Pirmasis nugriautas 1940 m. Iš kitų tarnų namo kunigo P. Pošio rūpesčiu 1943 m. buvo pastatyta nauja špitolė, kurioje buvo įrengti butai vargonininkui bei varpininkui.

Katalikų skaičius Vajasiškyje

Vajasiškio bažnyčia ilgą laiką buvo Salako parapijos filija be cirkulo. 1907 m. įgijo parapines teises su cirkulu, kuriam paskirta 33 kaimai ir gyvenamosios vietos. 1939 m. šioje prapijoje buvo 2161 katalikas. Įsteigus Švedriškės parapiją, Vajasiškis kurį laiką buvo jos filija. 1940 m. jai buvo grąžintos parapijos teisės ir turėjo 2727 parapijiečius. Antrojo pasaulinio karo metu kuratu buvo kunigas P. Pošys, o 1944-1949 metais – kunigas Jonas Ugintas.

Kiti kunigai

Kunigas Juozas Garška

Vajasiškio bažnyčioje ilgiausiai dirbo kunigas Juozas Garška. Baigęs Tarpdiezecinę kunigų seminariją, 1934 m. jis buvo įšventintas į kunigus. Per penkiasdešimt kunigavimo metų jis dirbo tik šešiose parapijose: vikaravo Panemunėlyje bei Kupiškyje, klebonavo Geležiuose, Kupreliškyje, 1949-1954 m. – Aviliuose. 1954 m. jis pradėjo kunigauti Vajasiškio bažnyčioje. Kunigas Juozas Garška buvo ramaus, švelnaus būdo, draugiškas, atsidavęs savo pareigoms. Dalį savo laisvo laiko skirdavo bitėms. Turėjo nemažai bičių šeimų. Medumi apdalindavo daugelį ligonių. Net ir tokio ramaus būdo kunigas užkliuvo tuometiniams ateistams.

Kunigo J. Garškos apšmeižimas

Kunigaudamas Kupreliškyje, jis patyrė didelę nuoskaudą. Buvo apšmeižtas, kad su šautuvu rankose dalyvavęs kovojant prieš tarybinius aktyvistus. Šis kaltinimas buvo plačiai paskleistas ir naujoje Avilių parapijoje. Tikintieji gerai suprato, kad šitokiu būdu buvo žeminami bei šmeižiami kunigai, siekiant sukompromituoti juos parapijiečių akyse. Vajasiškio parapijiečiai savo ilgametį kleboną labai gerbė, kreipdavosi dažnai patarimų bei religinių patarnavimų. Kunigas Juozas Garška mirė 1990-08-24. Palaidotas Vajasiškio šventoriuje.

Kunigas Petras Baltuška

Nuo 1990 metų Vajasiškio bažnyčią aptarnauja kunigas Petras Baltuška.

Aleksandro Juodvalkio veikla

Vajasiškio parapijoje, Kloviškių kaime, 1883 m. gimė kunigas, vėliau Latvijos lietuvių veikėjas Aleksandras Juodvalkis. Kunigu jis buvo įšventintas 1905 m., vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje ir gavo kanono teisės magistro laipsnį. Apsigyvenęs Rygoje, kunigabo Šv. Pranciškaus parapijoje ir veikė tarp lietuvių. Jis buvo vienas iš Rygos lietuvių gimnazijos (1923 m.) steigėjų ir jos pirmuoju direktoriumi, šiose pareigose dirbęs dešimt metų. Gimnazijoje dėstė tikybą, lotynų kalbą ir istoriją. Rygoje rūpinosi ir Latvijos lietuvių spauda: nuo 1921 m. buvo „Rygos balso“ redakcinės komisijos nariu, o nuo 1924 m. rudens – šio leidinio redkatoriumi. Kunigas dalyvavo Latvijos lietuvių sąjungos, Latvių – lietuvių vienybės draugijos, Latvijos lietuvių mokytojų sąjungos veikloje. Po Antrojo pasaulinio karo mirė Rygoje ir ten palaidotas.

Šaltiniai

• Raubiškienė Laima. Pašauktas mylėti artimą. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“, 2001. 272 p.
• Medinės sakralinės architektūros kelias Zarasų krašte. Parengė Zarasų turizmo informacijos centras. Kaunas: „Lututė“, 2007. 24 p.
• Panevėžio vyskupijos svetainėje apie Vajasiškio parapiją Archyvuota kopija 2018-08-13 iš Wayback Machine projekto.
• Vajasiškio parapija šventė šimtmečio jubiliejų. Voruta ^{[neveikianti nuoroda]}
• Parapija šventė šimtmečio jubiliejų. XXI amžius