Ugniagesio šalmas

Ugniagesio šalmas – ugniagesių dėvimas apsauginis šalmas, nuo seno naudotas apsisaugoti nuo karščio, ugnies ir krentančių daiktų, konstrukcijų. Jis ugniagesio galvą saugo nuo smūginių, durtinių ir terminių sužalojimų.^[1] Nors daugelio šalmų forma per ilgą laikmetį mažai pakito, tačiau jiems gaminti reikalingų medžiagų sudėtis pasikeitė nuo tradicinės odos į metalus (įskaitant žalvarį, nikelį ir aliuminį), vėliau – į termoplastines, lengvųjų polimerų, kompozicines medžiagas.

Odiniai šalmai

Originalų amerikietišką šalmą 1830-aisiais sukūrė Niujorko lagaminų gamintojas, kuris taip pat buvo ugniagesys savanoris, siekęs geresnės jo išvaizdos, labiau pritaikyto gaisrų gesinimo reikalavimams, nei tuo metu kiti naudoti šalmai. Šalmas, suformuotas iš storos virintos odos, buvo atsparus ugniai ir mechaniniam poveikiui. Paprastai tradiciniai odiniai šalmai papuošiami su žalvarinio erelio emblemomis, kurios tvirtinamos šalmo priekyje. Pradžioje jos naudotos kaip stiklo išmušimo priemonė.^[2]^[3] Odiniai šalmai plačiau nebenaudojami, tačiau jie dar sutinkami kai kuriose Šiaurės Amerikos priešgaisrinėse tarnybose, tokiose kaip Niujorkas ir Hiustonas. Kanadoje, pvz., Toronto priešgaisrinės tarnyboje, vietoje erelio puošyboje naudojama bebro figūra, simbolizuojanti ugniagesių gelbėtojų sutelktą, pasiaukojantį darbą.

Gaminant šalmus buvo stengiamasi, kad jie būtų gražūs ir puošnūs. Jie buvo puošiami įmantriomis kokardomis, ornamentuotomis detalėmis. Tačiau tradicinės ugniagesių šalmų formos su skiauterėmis viršugalvyje, pritvirtintomis puošmenomis dažnai tampa kliūtimi ugniagesyboje, nes kliudo laisvai pralįsti pro siauras angas, kitas kliūtis, todėl daugelis ugniagesių departamentų teikia pirmenybę šiuolaikiniams plastikiniams ir kompozicinių medžiagų šalmams be „erelių“ ar „bebrų“, kartais pravardžiuojamiems salotų dubenėliais ar vėžlių kriauklėmis dėl jų supaprastintos formos. Tačiau daugelis ugniagesių ir ugniagesių tarnybų vis dar teikia pirmenybę tradiciniams odiniams šalmams.

Metaliniai šalmai

Napoleonas Bonapartas pertvarkė įvairias Paryžiaus (o vėliau ir kitų miestų) gaisrų gesinimo organizacijas į Prancūzijos armijos padalinį, vadinamą „Sapeurs-pompiers“. Jie dėvėjo žalvarinį šalmą su aukšta išilgine skiautere viršugalvyje. Prie šalmo priekyje buvo prikniedyta miesto emblema. Panašius šalmus dėvėjo ir dragūnų kavaleristai.^[4] Šis šalmo stilius buvo plačiai nukopijuotas visoje Europoje ir už jos ribų.

Vokietijoje daugelis ugniagesių brigadų vis dar naudoja seną vokišką DIN ugniagesių šalmą. Anksčiau šis šalmas buvo paprasčiausia Vermachto 1942 m. pavyzdžio plieninio šalmo versija, tik iš aliuminio lydinio. 1956 m. šalmas buvo standartizuotas, o 1964 m. pradėtas gaminti pagal DIN 14940 standartą. Šalmo medžiagą sudarė AL-CU-MG lydinys, jis svėrė apie 800 g, buvo lengvesnis nei dauguma kitų ugniagesių šalmų. Iš pradžių šalmo spalva buvo juoda arba raudona (Bavarijoje) . 7-ajame dešimtmetyje buvo patvirtintas atspindinčios geltonos spalvos standartas. Šiame šalme taip pat naudojama balta atspindinti juostelė ir juodos odos antsprandis. Dauguma ugniagesių brigadų dirba su šiais šalmais, turinčiais lengvai pritaisomus veido apsauginius skydelius.

Vokiečiai senuosius DIN šalmus keičia į patobulintus, su nauja, elektros srovei nelaidžia medžiaga, taip pat į kompozicinius, pagamintus iš stiklo pluoštu armuoto plastiko, atkartodami senųjų DIN šalmų formas.

II pasaulinio karo metais britų ugniagesiai naudojo geležines skrybėles primenančius šalmus.

Kuriant apsaugines priemones ugniagesiams, buvo siekiama juos aprūpinti kvėpavimo įranga, derinamą su šalmu, pritaikytą dūminei aplinkai. Tarp pirmųjų buvo 1903 m. vokiečių kompanija „Dräger&Gerling“ iš Liubeko, pasiūliusi priešdūminį šalmą. Tai buvo uždaras metalinis šalmas su stikline veido kauke ir dviem kvėpavimo krepšiais, uždengtais odiniu atvartu, nešiojamais ant krūtinės.

Šiuolaikiniai šalmai

Kompoziciniai šalmai apsaugo nuo smūgių, ugnies, elektros srovės poveikio, naudojami gesinant degančius pastatus ir konstrukcijas. Jų gamybai tinkamiausios termoplastinės, kompozicinės medžiagos, kitos sintetinės medžiagos. Šie šalmai gali būti su integruotomis ryšio priemonėmis, šviesos šaltiniais ir kitais priedais, padengti cinkuoto nikelio danga. Komplektuojami skydeliais apsaugoti akims ir veidui nuo karščio, taip pat jie tarnauja kaip apsaugos priemonė dirbant su įvairiais įrankiais. Apsauginis pošalmis reikalingas apsaugoti nuo šiluminio poveikio daliai veido, ausims, kaklui. Jie būna iš medvilnės arba iš ugniai atsparios medžiagos – nomekso. Toks pošalmis gali 2–3 sek. apsaugoti veidą nuo tiesioginės liepsnos poveikio.^[1]

Šiuolaikiniai šalmai, palyginti su tradicinio amerikietiško šalmo išvaizda, atrodo šiuolaikiškesni ir lengvesni, išlaikantys išskirtinį profilį, su priekyje tvirtinamu antveidžiu. Šis šalmo tipas yra sutinkamas JAV ir Kanadoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir kai kuriose Azijos dalyse (ypač Honkonge, Makao, Taivane ir Guangdžou). Naujesni, „Metro“ tipo šalmai yra su mažesnėmis briaunomis ir užapvalintais kraštais, taip pat lengvesni nei odiniai ar kompoziciniai tradiciniai šalmai. Šių šalmų dizainas imituoja amerikietiško, Niujorko stiliaus šalmą, teikia pirmenybę tradicinei išvaizdai ir išlieka labai populiarūs tiek iš odos, tiek iš kompozito. Šiaurės Amerikos gamintojai ir toliau abu modelius kuria lygiagrečiai.

Šalmų spalvos

Kai kuriose šalyse, ypač JAV ir kitose anglakalbėse šalyse, ugniagesio šalmo spalva dažnai žymi jį dėvinčiojo rangą ar padėtį. Didžiojoje Britanijoje dauguma ugniagesių dėvi geltonus šalmus, aukštesni pareigūnai – baltus šalmus. Rangą dar nurodo juodos juostelės aplink šalmą. Kanadoje profesionalūs ugniagesiai dėvi geltonus arba juodus šalmus, kapitonai (dviem laipsniais aukštesni nei eiliniai) – raudonus, o vyresnieji vadų karininkai – baltus. Panašiai kaip ir JAV, raudoni šalmai žymi kompanijos karininkus (viena ar dviem kategorijomis aukštesnius nei eiliniai), o balti šalmai žymi vyriausius karininkus (trys ar daugiau laipsnių, viršijančių įprastus). Tačiau specifinė šalmo spalvos ar stiliaus reikšmė įvairiuose regionuose ir departamentuose gali būti skirtingos.