Geležinė skrybėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Knechtas su geležine skrybėle (XIII a.)

Geležinė skrybėlė (vok. Eisenhaube, sen.vok. Iŝenhut, pranc. chapel de fer) – viduramžių Europos plačiabrylės skrybėlės pavidalo šalmas.[1]

Kai kurios geležinės skrybėlės būdavo labai gilios, ir jų kraštas paslėpdavo veidą, todėl skrybėlė turėdavo akių plyšį.[2]

Plačiai naudotas pėstininkų, lankininkų bei arbaletininkų nuo XII a. Nuo XIV a., kai pėstininkų reikšmė ėmė didėti, tokius šalmus ėmė nešioti bajorai, norintys įsiteikti samdomiems kareiviams, ir net karaliai.[3] Tiesa, jų geležinės skrybėlės dažnai būdavo dailesnės, dažnai su apatinę veido dalį saugančiais antsmakriais.

Geležinės skrybėlės išnyko XVI a. viduryje, kai jos vėl išpopuliarėjo landsknechtų tarpe, bet tuo metu pakito jų forma ir jos tapo lengvesnėmis ir patogesnėmis geležinėmis kepurėmis su snapeliu nuo saulės, primenančiomis beisbolo kepuraites.[4]

Skrybėlės pavidalo šalmus naudojo ne tik europiečiai. Japonų ashigaru pėstininkai dėvėjo jingasa – šalmus, panašius į kūgiškas japonų valstiečių skrybėles.

Geležinės skrybėlės tipo šalmai grįžo XX a. pradžioje. Britų ir amerikiečių Brodžio šalmai (Brodie helmet) ir prancūzų Adriano šalmai (Adrian helmet), naudoti Pirmajame pasauliniame kare, pagal formą yra geležinės skrybėlės. Britai tuos šalmus naudojo ir Antrajame pasauliniame kare.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Geležinė skrybėlė Archyvuota kopija 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto. (Piešinys iš W. Boeheim (1890) Handbuch der Waffenkunde.)
  2. Eisenhut Iron Hat Archyvuota kopija 2007-08-12 iš Wayback Machine projekto.
  3. Kairioje pusėje – geležinė skrybėlė, kurią 1480 m. dėvėjo imperatorius Maksimilijanas I Archyvuota kopija 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto. (Piešinys iš W. Boeheim (1890) Handbuch der Waffenkunde.)
  4. Dešinėje pusėje – geležinė kepurė, kuria virto geležinės skrybėlės (1532 m) Archyvuota kopija 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto. (Piešinys iš W. Boeheim (1890) Handbuch der Waffenkunde.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]