Vakarų romanų kalbos – vienas iš dviejų pagrindinių pogrupių, išskiriamų šiuolaikinėje romanų kalbų grupėje. Struktūriškai vakarų romanų kalbos daugybe ypatybių priešinamos su rytų romanų kalbomis, nors su jomis turi bendrą pramotę – liaudies šnekamąją lotynų kalbą. Į vakarų romanų pogrupį įeina daugiau kaip 30 kalbų, kurios kartais, priklausomai nuo istorinio ir politinio konteksto, laikomos 6-ių pagrindinių kalbų, šiomis dienomis turinčių valstybinį statusą, tarmėmis arba kalbų variantais; šios valstybinį statusą turinčios kalbos:[1]
Tipologiškai vakarų romanų kalboms priskiriama mirusiladino kalba, kuria šnekėjo žydų pabėgėliai Rytų Viduržemyje. Vakarų romanų, ypač centrinės Romanijos (vadinamojo Romanų pusmėnulio), kalbos drauge yra artimiausios klasikinei lotynų kalbai, nes, kitaip negu rytų romanų kalbos, jos niekada su ja nebuvo praradusios ryšių, taip pat ir rašytinių. Prancūzų ir ypač labai germanizuota valonų kalbos, susidariusios Šiaurės Galijoje, kartais priskiriamos periferinėms vakarų romanų kalboms, nes pasižymi gausybe netipiškų liaudies šnekamajai lotynų kalbai naujovių.
