Sitkinė eglė

Picea sitchensis

5,3 m skersmens ir 58 m aukščio sitkinė eglė prie Kuinaulto (Quinault) ežero, Vašingtono valstija (2018 m. rugpjūčio 22 d.)

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Pušūnai ( Pinophyta)
Klasė:	Pušainiai ( Pinopsida)
Šeima:	Pušiniai ( Pinaceae)
Gentis:	Eglė ( Picea)
Rūšis:	Sitkinė eglė ( Picea sitchensis)

Binomas

Picea sitchensis
(Bong.) Carr., 1855

Homotipiški sinonimai^[2]

Abies sitchensis (Bong.) Lindl. & Gordon, 1850
Pinus sitchensis Bong., 1832
Tsuga sitchensis (Bong.) Regel, 1883

Heterotipiški sinonimai^[2]

Sequoia rafinesquei Carrière, 1867
Abies falcata Raf., 1832
Abies menziesii (Douglas ex D.Don) Lindl., 1833
Abies merkiana Fisch. ex Parl., 1868
Abies trigona Raf., 1832
Picea falcata (Raf.) Valck.Sur, 1927
Picea grandis Gordon & Glend., 1858
Picea menziesii (Douglas ex D.Don) Carrière, 1855
Picea menziesii var. crispa (Antoine) Carrière, 1855
Picea sitchensis f. speciosa Beissn., 1891
Pinus menziesii Douglas ex D.Don, 1837
Pinus menziesii var. crispa Antoine, 1841

Paplitimas

Sitkinės eglės savaiminio paplitimo arealas Šiaurės Amerikos žemyno š.v. pakrantėje

Sitkinė eglė^[3] (Picea sitchensis) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, pušinių (Pinaceae) šeimos, eglių (Picea) genties visžalių medžių rūšis, žinomiausia dėl paskirų individų įspūdingo aukščio ir masyvumo.

Rūšies pavadinimas kilo nuo Sitkos miesto Aleksandro salyne.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savaiminis paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės vakaruose. Siauru ruožu auga nuo 1-1,200 m virš jūros lygio, palei Didžiojo vandenyno pakrantę, nuo Kodiako salos Aliaskoje iki šiaurvakarinės Kalifornijos. Sudaro drėguosius miškus .

Introdukacijos geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši rūšis introdukuota Europoje, Naujojoje Zelandijoje. 1831 metais pasodinta Jungtinėje Karalystėje,^[4] Airijoje. Į Norvegiją atvežtas nuo 1900 metų ir jomis užsodinta 50 000 hektarų žemės, daugiausiai Vakarų Agderio grafystėje Norvegijos pietuose ir Trumso grafystėje, Norvegijos šiaurėje. Taip pat įvežti ir auga Danijoje, o Islandijoje tai aukščiausi medžiai, aukščiausio individo aukštis virš 28 m.^[5]

Sitkinės eglės Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sitkinės eglės introdukuotos Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, ir pradėtos auginti botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose, sodybose.

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2023 m. šaltiniais, tai aukščiausia eglių (Picea) genties rūšis, trečia pagal aukštį pasaulio pušūnų skyriaus rūšis ir penkta pagal aukštį tarp visų medžių, rūšis - šiuo metu augančių aukščiausių pasaulio medžių rūšių pilną sąrašą žiūrėti čia

Sparčiai auganti rūšis. Vidutiniškai užauga apie 50-70 m, bet savo natūralaus paplitimo regionų miškuose užauga iki 100 m aukščio, ypač tai būdinga jų pietinėms populiacijoms augančioms šiaurvakarių Kalifornijoje ir pietvakarių Oregone kartu su visžalėmis sekvojomis (Sequoia sempervirens), nors ir pietvakarinėje Britų Kolumbijoje pasitaiko tokių milžiniškų medžių. Kamieno skersmuo gali siekti iki 5 m.

Visas keturias aukščiausias žinomas sitkines egles 2021 m. surado ir išmatavo Steve'as Sillett'as ir kiti, bet iš pradžių remdamasis LIDAR duomenimis, visas jas nustatė Michael'as Taylor'as. Visos šios sitkinės eglės auga Kalifornijos Redvudo nacionaliniame parke. Atitinkamai jie yra 100,2 m, 99,1 m, 98,6 m ir 97,7 m aukščio. Šių individų amžius atitinkamai įvertintas nuo 220 iki 370 metų. 99,1 m aukščio individas yra tikras milžinas, jo kamieno skersmuo 317 cm, lajos tūris 15 304 m3, o biomasė - 80 000 kg, iš kurios 60 000 kg yra šerdies mediena. Šis individas apytikriai turi 264 mln. spygliukų. Istoriškai dauguma sitkinių eglių, turinčių aukščiausios sitkinės eglės titulą, buvo randamos sekvojų paplitimo regione, kur jos stengdavosi nenusileisti kaiminystėje augančioms visžalėms sekvojoms (Sequoia sempervirens), kurios yra dar aukštesnės. Tačiau 96 m aukščio medis, kurio kamieno skersmuo 305 cm, žinomas kaip Carmanah Giant (Karmano milžinas), auga Vankuverio saloje esančiame Didžiojo vandenyno pakrantės nacionaliniame parke (Pacific Rim National Park Reserve). Tai aukščiausias Kanadoje augantis medis. Neseniai Michael'as Taylor'as, naudodamasis LIDAR duomenimis, nustatė daug labai aukštų medžių Vašingtono valstijoje esančiame Olimpo nacionaliniame parke, augančių prie Kuinaulto (Quinault), Hoh ir Sol Duc upių - čia auga 50 sitkinių eglių, nuo 87,1 iki 93,6 m aukščio.^[5]

Anksčiau, ilgą laiką aukščiausia šios rūšies egle buvo laikoma „Raven’s Tower“, esanti 96,7 m aukščio ir auganti Prairie Creek Redwoods State Park, Kalifornijoje (JAV).

Netoli Kvitso upės, Olimpijos nacionaliniame parke, Vašingtono valstijos šiaurės vakaruose, JAV, maždaug už 26 km nuo Didžiojo vandenyno auga šios rūšies individas žinomas kaip Queets Spruce. Jos tūris 337 m³, aukštis 75,6 m, o kamieno skersmuo 455 cm - tai devinta pagal masyvūmą pasaulyje medžių rūšis.

Augimo sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sitkinė eglė vidutiniškai reikli dirvožemiui ir drėgmei. Lengvai prieinamos maisto medžiagos labai itakoja turio prieaugi. Geriausiai auga sunkiuose, drėgnuose dirvožemiuose, kuriuose gausu kalcio ir magnio elementu. Dirvožemio pH svyruoja nuo 4 iki 5,7. Labiausiai joms tinka vėsios vasaros ir švelnios žiemos. Vidutiniškai atspari šalciui. Sausrai ir užterštam miestu orui mažiau jautri, nei paprastoji eglė (Picea abies), ir gerai pakencia unksmę.

Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laja siaurai kūgiška. Senų medžių šakos prasideda 30-40 m aukštyje.

Žievė plona, jaunu medžiu lygi, tamsiai rausvai ruda, vėliau žvynuota, pilka. Ūgliai gelsvai rusvi, giliai vagoti, neplaukuoti. Pumpurai kugiški, smailus, šviesiai rudi, nesakingi, 5-10 mm.

Spygliai 15-25 mm ilgio, 1 mm pločio, suploti, aštriai smailėjantys, bet nedygus, ploni, šiek tiek pašiaušti. Spyglių viršutinė pusė žalia, žvilganti, apatinė šviesesnė, su balsvais žioteliu ruoželiais. Kankorėžiai cilindriški, nusvirę, 5-11 cm ilgio, 2-3 cm pločio.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Heidbreder, subręsta apie 20-40 metu amžiaus. Idealiomis salygomis jaunas medis per metus gali užaugti apie 120-150 cm. Gyvena apie kaip 700 metų.

Artimos rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sitkinės eglės naturaliai kryžminasi su baltosiomis eglėmis (Picea glauca), kurių bendri naturalūs hibridai yra (Picea x lutzii). Taip pat kryžminasi su ajaninėmis eglėmis (Picea jezoensis), serbinėmis eglėmis (Picea omorika) bei kalninėmis eglėmis (Picea engelmannii).

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūralaus paplitimo krašte, sitkinės eglės kertamos pasiekusios 90-120 metų amžių, Vakaru Europoje kertamos 30-60 metu.

Mediena labai kokybiška, vertinga ir plačiai naudojama baldų ir celiuliozės pramonėje, laivu statyboje, maisto tarai, pianinams gaminti. Seniau jos medieną naudojo lėktuvu konstrukcijoms.