Sisteronas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sisteronas
pranc. Sisteron
   Blason Sisteron 04.svg   
Sisteron August2007 2.jpg
Automobilių tiltas per Diuransą ir didžiulė kalkakmenių uola

Sisteronas
44°11′24″ š. pl. 05°56′47″ r. ilg. / 44.19000°š. pl. 5.94639°r. ilg. / 44.19000; 5.94639 (Sisteronas)Koordinatės: 44°11′24″ š. pl. 05°56′47″ r. ilg. / 44.19000°š. pl. 5.94639°r. ilg. / 44.19000; 5.94639 (Sisteronas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Prancūzijos vėliava Prancūzija
Regionas: Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas
Kantonas: Sisterono
Apskritis: Forcalquier
Departamentas: Aukštutinio Provanso Alpės
Meras: Daniel Spagnou
Gyventojų (2012): 7 360
Plotas: 50,25 km²
Tankumas (2012): 146 žm./km²
Pašto kodas: 04200
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: SisteronasVikiteka

Sisteronas (pranc. Sisteron) – Prancūzijos miestas Provanso-Alpių-Žydriojo Kranto regiono Aukštutinio Provanso Alpių departamente. Tai kartu ir Sisterono kantono sostinė.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsidėstęs ant Diuranso kranto, miesto tiltas iki pat XIX a. vidurio buvo vienintelė galimybė parsikelti per šią upę bet kuriuo metų laiku (kitus tiltus nunešdavo potvyniai). Sisteronas vadinamas „Vartais į Provansą“ (pranc. Porte de la Provence). Iš dviejų pusių saugomas kalnagūbrių, miestas savo klimatu (300 saulėtų dienų per metus), vaizdingais kraštovaizdžiais, upe ir oro uostu pritraukia skaitlingus turistų būrius.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkėse žmonių gyventa dar prieš 4000 metų. Jau Senovės Romos laikais buvo žinoma Segustero vietovė Via Domitia kelyje, jungiančiame Italiją su Ronos upės delta. Dar nuo tų laikų išlikę uolose įbrėžti užrašai kelyje prie Authon'o gyvenvietės. Tautų kraustymosi neramumai aplenkė Sisteroną, bet saracėnų plėšikavimų jis neišvengė.

VI šimtmetyje tapo vyskupų buveine. XI amžiuje Forcalquier'o grafai pastatė pilį, kuri gynė Provanso šiaurinę sieną. Liudviko XI laikais, 1483 metais, atiteko Prancūzijos karalystei. Tais laikais net šešis kartus kraštą siaubė epidemijos, kurios nusinešė du trečdalius miestelio gyventojų. Laikotarpyje tarp 1562 m. ir 1594 m., hugenotų karų metu, dėl Sisterono buvo kovojama, jis du kartus buvo apgultas. Iki mūsų dienų išliko tuo metu išmūrytos gynybinė siena ir tvirtovė, pastarąją pastatė Žanas Errard'as iš Bar-le-Duc vietovės.

Prancūzų revoliucijos metu miestas liko ištikimas Karalystei. Kai 1815 m. Napoleonas Bonapartas pabėgo iš Elbos salos, buvo baiminamasi, kad Sisterono tiltas gali būti tas kritinis taškas, iš kurio imperatorius, lydimas kariuomenės, grįš valdyti į Paryžių. Norėdamas išvengti pronapoleoniškai nusiteikusių karinių dalinių įsikišimo, provincijos gubernatorius maršalas André Masséna įsakė garnizono kariškius išvesti iš miesto. Ankstyvą kovo 4 d. rytą Napoleonas, lydimas vieno pėstininko ir vieno žandarmo, įvažiavo į Sisteroną. Pabendravęs su jį pasveikinti atvykusiu burmistru, buvęs imperatorius tą pačią dieną paliko miestą.

Antrojo pasaulinio karo metu vaduojant Sisteroną, 1944 m. rugpjūčio 15 d. prancūzų ir amerikiečių aviacija norėjo sunaikinti strateginius geležinkelio ir automobilinį tiltus per Diuranso upę. Dėl blogų oro sąlygų tikslo pasiekti nepavyko, ir bombos klaidingai buvo numestos ant miestelio, žuvo apie šimtą gyventojų. Po dviejų dienų bombonešiai grįžo ir tiltus susprogdino.

Sąsajos su Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sisterono tvirtovė

1639 m. ATR karalaitis Jonas Kazimieras ir jį lydintis bajoras Gotardas Vilhelmas Butleris keliavo valstybiniais reikalais į Madridą. Tuo metu Prancūzijos santykiai su Ispanija buvo labai įtempti ir įdėmiai šalies tvirtoves apžiūrintys svetimtaučiai diplomatai prancūzams pasirodė įtartini. Ministro Armando de Richelieu įsakymu tų pačių metų vasario 13 d. Marselyje jie buvo suimti ir patalpinti arkivyskupo rūmuose Salon-de-Provence miestelyje, vėliau įkalinti Sisterono tvirtovėje.

Kilo tarptautinis skandalas. Į Prancūzijos karalių su tarpininkavimo laiškais kreipėsi ATR valdovas Vladislovas Vaza, Lenkijos primas Janas Lipskis ir LDK referentas Kristupas Korvinas Gosievskis. Audiencijos pas karalių metu kalinius išlaisvinti prašė ATR pasiuntinys Paryžiuje Boguslavas Radvila.[1] Galiausiai, 1639 m. rugpjūčio 16 d. jie buvo paleisti.

Po kelių metų Jonas Kazimieras buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Paskirtas Prienų seniūnu Gotardas Vilhelmas Butleris, prisimindamas nelaisvės dienas, Sisterono tvirtovės pavyzdžiu savo valdose pasistatė rūmus. Jie stovėjo Revuonos upės žiotyse ir fasadu buvo atgręžti į Nemuną, aplink augo vaismedžių sodas. Mediniai rūmai Prienuose išsilaikė 16671701 m. laikotarpyje, o Šiaurės karo metu buvo sunaikinti.[2]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paweł Kozłowski. „Królewicz Jan Kazimierz aresztowany!”
  2. Aleksander Połujański. „Wędrówki po guberni augustowskiej w celu naukowym odbyte” (329–330 psl.)

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Édouard de Laplane. Histoire de Sisteron, tirée de ses archives. – Laffette: Marseille, 1974, 2 t.
  • Pierre de Gombert. Napoléon de l’île d’Elbe à la citadelle de Sisteron. – Éditions du Socle: Aix-en-Provence, 1968

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]