Silvanonys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Silvanonys
brus. Селіванаўцы, rus. Селивановцы
Селіванаўцы 231737, Belarus - panoramio.jpg
Kaimo architektūra

Silvanonys
53°49′12″ š. pl. 23°46′41″ r. ilg. / 53.82000°š. pl. 23.77806°r. ilg. / 53.82000; 23.77806 (Silvanonys)Koordinatės: 53°49′12″ š. pl. 23°46′41″ r. ilg. / 53.82000°š. pl. 23.77806°r. ilg. / 53.82000; 23.77806 (Silvanonys)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Gardino rajonas
Gyventojų (2010): 72
Commons-logo.svg Vikiteka: SilvanonysVikiteka

Silvanonys (brus. Селіванаўцы) – kaimas vakarų Baltarusijos Gardino rajone. Autobusų susisiekimas su Gardinu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje lietuviai šią miškų apsuptą vietą vadino Ožiais (spėjama, kad ten medžiodavo ožius-stirnų patinus), lenkai pervadino į Hoža. Kadangi netoli, ant dešiniojo Nemuno kranto, esanti vietovė taip pat buvo vadinama Hoža, tai upės tėkmės kairėje pusėje stovintis šis kaimas pradėtas vadinti Ožių Silvanonimis – lenk. Hoża Sylwanowce (lot. Silva reiškia mišką). Galiausiai liko tik Silvanonių vardas.

LDK laikais toje vietoje buvo dvaras. Nuo 1920 m. Silvanonys priklausė Lenkijai, o po Antrojo pasaulinio karo – Baltarusijai.

Bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Silvanonių Kristaus Atsimainymo bažnyčia

Klasikinio stiliaus akmens mūro Kristaus Atsimainymo (brus. Перамянення Пана) bažnyčia priklauso Sapackinės dekanatui. Šventovė greičiausiai statyta 1840 m., nors baltarusiški šaltiniai nurodo 1899 m. Jos vidus trinavis, dvišlaičio stogo konstrukcijos laikosi ant keturių kolonų, virš keturkampio pastato iškilusi medinė varpinė. Bažnyčia 1991 m. remontuota, prie jos išsidėsčiusios didokos kapinės, kuriose palaidoti Pirmajame pasauliniame kare kritę vokiečių kareiviai, Antrajame pasauliniame kare žuvę lenkų kariai, bažnyčioje tarnavę kunigai.

Apie 1905 metus čia sielovados darbą dirbo kunigas Pijus Andziulis, kuris parapijos Sinevičių, Misevičių ir Kodziaučių kaimuose dar rado lietuviškai kalbančių tikinčiųjų. Už tai, kad carinės valdžios persekiojamiems unitams teikė dvasinę pagalbą, buvo įskųstas gubernatoriui. Net ir neįrodžius kaltę, visgi buvo iškeltas į Pilypavą.

Bažnyčioje darbavosi ir kt. lietuviai: 18831884 m. pastoracinį darbą parapijoje dirbo kun. Silvestras Leonavičius, 1906 m. – klebonas Petras Dvaranauskas. 1906–15 m. klebonu tarnavo kun. Simonas Varkala, 1915–18 m. vikaru buvo kun. Antanas Žievys.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1989