Pijus Andziulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pijus Andziulis

Pijus Andziulis (1870 m. balandžio 14 d. Vilkaviškio apskrities Paežerių valsčiaus Smalinyčios kaime – 1950 m. birželio 20 d., palaidotas Marijampolės Marijonų kapinėse) – MIC, Romos katalikų kunigas, draudžiamos lietuviškos literatūros platintojas, Lietuvos marijonų provincijolas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Paežerių pradinėje mokykloje, Suvalkų gimnazijoje. 18911894 m. tarnavo carinėje Rusijos kariuomenėje. Vėliau mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Mokydamasis kartu su Jonu Kriaučiūnu, Jurgiu Karuža ir kt. platino į Suvalkus siunčiamą „Aušrą“, kurią iš Marijampolės paštu atsiųsdavo Petras Kriaučiūnas. Įšventintas kunigu 1900 m. Tarnavo vikaru Naumiestyje, Skriaudžiuose ir tarp unitų Silvanonyse. Pastarosios parapijos Sinevičių, Misevičių ir Kodziaučių kaimuose dar rado lietuviškai kalbančių tikinčiųjų. Už tai, kad carinės valdžios persekiojamiems unitams teikė dvasinę pagalbą, buvo įskųstas gubernatoriui. Neįrodžius kaltės, iškeltas į Pilypavą (Lenkija), o iš ten – 1906 m. į Rudaminą (dab. Lazdijų raj.). Nuo 1908 m. Veiverių mokytojų seminarijos kapelionas. 1918 m. įstojo į Marijonų vienuoliją, buvo Marijampolės, vėliau Patašinės marijonų namų vyresnysis, Lietuvos marijonų provincijolas. Antrojo pasaulinio karo metais Žemaičių Kalvarijos vienuolyno rūsyje slėpė ir globojo septyniolika žydų. Po karo tarybinės valdžios buvo suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime ir ištremtas į Sibirą.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kazlavitų sekta: Josios atsiradimas, mokslas ir gyvavimas. Seinai, 1908