Vaiduoklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Michailo Klodto piešinys – „Ivaną Rūstujį aplanko jo nužudytų žmonių šmėklos“

Vaiduoklis (dar kitaip žinomas kaip šmėkla, vėlė, dvasia, bildukas, šešėlis, pamėklė, fantomas, poltergeistas ar spektras) – būtybė, tautosakoje apibūdinama kaip po pasaulį klaidžiojanti mirusiojo vėlė. Tačiau tai gali būti ne tik žmogaus, bet kartu ir gyvūno dvasia. Vėliosakoje šios būtybės būna labai įvairios: vieni vaiduokliai nuožmūs ir piktanoringi, kiti – geraširdiški, išmintingi; vieni panašūs į gyvus žmones, kiti – permatomi ir iškraipyti, o dar treti – beformiai, tamsesni už tamsą. Dėl šios priežasties yra labai sunku sukurti vieningą apibūdinimą visiems vaiduokliams.

Bandymas susisiekti su mirusiųjų dvasiomis vadinamas spiritizmo seansu; rečiau – nekromancija. Yra ištisa virtinė religinių papročių, susietų su dvasiomis. Vienas žinomiausių tokių papročių – egzorcizmas. Manoma, jog vaiduokliai yra prisirišę prie tam tikros vietos ar žmonių.

Dauguma mokslininkų sutinka, jog vaiduokliai – fikcija.[1] Šmėklų egzistavimas negali būti paneigtas ar įrodytas[1] ir nepaisant begalės mokslinių tyrimų – nėra jokių konkrečių įrodymų, jog vaiduokliai iš tiesų egzistuoja.[2][3] Dėl šios priežasties vaiduoklių medžioklė yra laikoma pseudomokslu.[2][4][5]

Literatūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonų literatūroje yra atskiras žanras, kuris pasakoja apie vaiduoklius – jis vadinasi kaidan. Kinų literatūroje atskiras žanras yra skirtas mįslingiems atvejams ir istorijoms, kurios vadinamos „Pasakojimais apie stebuklus“. Šis žanras atsirado III a. – ankstyvais kinų viduramžiais. Pats žymiausias literatūros kūrinys apie vaiduoklius Kinijoje yra Pu Sunlino „Liao Čzajo pasakojimai apie nebūtus dalykus“. Homero „Odisėjoje“ pagrindinis herojus Odisėjas aukojamų gyvūnų krauju nori privilioti mirusių dvasias, kurie jam pasirodydavo, kaip vaiduokliai.

V. ŠekspyrasHamlete“ rašo apie Hamleto tėvo šmėklą, kuri sūnaus prašo atkeršyti už jo mirtį. Jis pasirodydavo tik naktį ir tik tiems, su kuriais jis norėdavo bendrauti. Č. Dikenso novelėje „Kalėdinė giesmė“ sutinkame Džekobo Marlėjaus vaiduoklį. O. Vaildo apysaka „Kentervilio pilies vaiduoklis“ pasakoja Saimono de Kentervilio tragišką istoriją.

Dž. Rouling ne vienoje savo knygoje apie Harį Poterį „apgyvendino“ vaiduoklius. Hogvartso mergaičių tualete gyvena moksleivės Mirtos Vaitoklės, kurią nužudė Basiliskas, vaiduoklis. Jauniesiems burtininkams draugiškumą ir paslaugumą labiausiai rodo du vaiduokliai – Beveik Begalvis Nikas ir Dručkis Vienuolis. Paslaptinga Pilkoji dama yra Varno Nago koledžo vaiduoklis. Kruvinojo Barono vaiduoklį sutinkamas Klastūnyne. Profesorius Kufbertas Binsas yra vienintelis mokytojas vaiduoklis Hogvartsto burtininkų mokykloje. O neramios sielos Akilanda yra poltergeistas.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Bunge, Mario. Philosophy of Science: From Problem to Theory. Transaction Publishers; 1998. ISBN 978-1-4128-2423-1. p. 178–.
  2. 2,0 2,1 Regal, Brian (2009). Pseudoscience: A Critical Encyclopedia. ABC-CLIO. p. 75–77. ISBN 978-0-313-35508-0.
  3. Radford, Benjamin. „Are Ghosts Real?— Evidence Has Not Materialized“. Live Science. Žiūrėta 2018-05-12.
  4. Levy, Rob; Levy, Stephanie. „Hearing ghost voices relies on pseudoscience and fallibility of human perception“. The Conversation. Žiūrėta 2018-05-12.
  5. Raford, Benjamin. „Ghost-Hunting Mistakes: Science and Pseudoscience in Ghost Investigations“. Committee for Skeptical Inquiry. Žiūrėta 2018-05-12.