Serinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Serinas
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
(S)-2-amino-3-hidroksipropanoinė
rūgštis
CAS numeris 302-84-1,
56-45-1 (L-izomeras),
312-84-5 (D-izomeras)
PubChem 617
ChemSpider 597
EINECS 200-274-3
InChI 1/C3H7NO3/c4-2(1-5)3(6)7/h2,5H,1,4H2,(H,6,7)
Cheminė formulė C3H7NO3
Molinė masė 105,09 g/mol
SMILES OCC(N)C(=O)O
Rūgštingumas (pKa) 2,13, 9,05
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda Balti kristalai arba milteliai
Lydymosi t° 228 °C
Virimo t° 246 °C (suįra)
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi grupė
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Serinas (Ser) – vienas iš dvidešimties dažniausių aminorūgščių baltymuose.[1]

Serino sintezė (gavimas)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiai sintezei reikia vitamino B3 (niacino), B6 (piridoksino) ir folio rūgšties.

Serino sintezė pramonėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

L-serinas pagaminamas fermentacijos būdu, pagaminimo kiekis siekia nuo 100 iki 1000 tonų per metus[2]. Trūkstant L-serino, labai retai pasitaiko vaikų metabolinis sutrikimas – L-serino trūkumas, kuriam būdinga įgimta mikrocefalija, labai atsiliekantis psichomotorinis vystymasis, epilepsijos priepuoliai, encefalopatija, spazminis paralyžius.

Serino sintezė laboratorijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

metilakrilato šiais etapais:[3]

Serino sintezė

Serino biosintezė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Serino organizmas pasigamina iš kitų aminorūgščių, todėl jo trūkumo būna retai.
  • Fosforilinimo reakcijų metu iš serino susidaro fosfoserinas.
  • Serinas dalyvauja cistino sintezėje iš homocisteino.

Biologinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metabolinė (toliau Medžiagų apykaitos)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Serinas svarbus medžiagų apykaitos procesui dalyvaujant purinų ir pirimidinų biosintezės proceso metu.
  • Serinas taip pat yra kai kurių aminorūgščių, tokių kaip glicinas, cisteinas bei triptofanas (pavyzdžiui bakterijose) pirmtakas.
  • Iš serino formuojasi sfingolipidai – ląstelių membranų komponentai, kurie yra vieni pagrindinių monokarbonatinių fragmentų reduktoriai biosintezėje.

Struktūrinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Serinas dalyvauja daugumoje enzimų (tokių kaip tripsinas ir kt.) katalizėje.
  • Skatina imunoglobulinų ir antikūnų gamybą, raumeninio audinio sintezę.

Signalinė (signalo perdavimo)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D-Serinas, sintezėje, vykstančios smegenyse iš L-Serino, stimuliuoja neuromediatorių veiklą, bei patį signalo perdavimo procesą.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gustatorinis suvokimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Grynas D-Serinas yra kristalinės struktūros, pelėsio kvapo milteliai.
  • L-Serinas yra saldaus ir tuo pačiu umami skonio milteliai.

Biologinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fosforilinimo reakcijų metu iš serino susidaro fosfoserinas, dalyvaujantis nervų sistemos veikloje, perduodant nervinius impulsus, formuojantis atminčiai.
  • Dalyvauja riebalų rūgščių apykaitoje;
  • Palaiko imuninės sistemos veiklą, skatina imunoglobulinų ir antikūnų gamybą;
  • Skatina raumeninio audinio sintezę;
  • Svarbus fermentų veiklai;
  • Jis sudaro serino proteazes;
  • Dalyvauja purinų ir pirimidinų apykaitoje, kreatino sintezėje;
  • Įeina į ląstelių membranų sudėtį.

Serino šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maistiniai šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios aminorūgšties yra gausu:

  • Sojoje;
  • Pieno produktuose. 

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.ligos.lt/lt/terminai/serinas/2350/
  2. Karlheinz Drauz, Ian Grayson, Axel Kleemann, Hans-Peter Krimmer, Wolfgang Leuchtenberger, Christoph Weckbecker (2005), „Amino Acids“, Ullmann’s Encyclopedia of Industrial Chemistry, Weinheim: Wiley-VCH, doi: 10.1002/14356007.a02_057.pub2
  3. Carter, Herbert E.; West, Harold D. (1940). dl-Serine“Org. Synth. 20: 81.; Coll. Vol. 3, p. 774.