Serbijos stačiatikių bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Serbai ortodoksai)
Jump to navigation Jump to search
Serbijos stačiatikių bažnyčios vėliava
Serbijos stačiatikių bažnyčios vyskupijos

Serbijos stačiatikių bažnyčia (serb. Српска православна црква) – viena iš autokefalinių Rytų krikščionių ortodoksų (stačiatikių) bažnyčių. Tai antra seniausia slavų stačiatikių bažnyčia (po bulgarų).

Serbijos stačiatikių bažnyčios nariais yra dauguma Serbijos, Juodkalnijos bei Serbų Respublikos (Bosnijos ir Hercegovinos padalinys) gyventojų, taip pat didžioji dalis serbų, gyvenančių aplinkinėse valstybėse (Kosove, Makedonijoje, Slovėnijoje) bei išeivijoje. Kaip ir kitos Rytų stačiatikių bažnyčios, Serbijos stačiatikių bažnyčia yra savivaldi (autokefalinė) stačiatikų bendrijos narė. Jos vadovas yra patriarchas (nuo 2010 m. – Irinėjus). Tradicinė patriarcho būstinė yra Pečo patriarchatas Kosove, tačiau dabar patriarchas valdo iš Belgrado.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikščionybė po Balkanus pradėjo plisti I a. Dabartiniame Kosove, tada – romėnų mieste Ulpianoje, II a. buvo nukankinti šventieji Floras ir Lauras bei apie 300 jų pasekėjų. Dabartiniame Serbijos mieste Niše 306 m. gimė Rytų Romos imperatorius Konstantinas Didysis, įtvirtinęs krikščionybės pranašumą Romos imperijoje. 395 m. atskyrus romėnų ir graikų apeigų bažnyčias, jų skiriamoji riba ėjo per Drinos upę, tad Serbija atsidūrė graikų krikščionybės įtakos srityje. VIVII a. į Balkanus atsikėlę slavaigraikų (Rytų Romos) priėmė krikščionybę. Apie 870 m. dauguma Serbijos gyventojų jau buvo tapę krikščionimis. Apie IX–X a. pirmoji serbų vyskupija įsteigta Rase (netoli Novi Pazaro). X a.Bulgarijos į Serbiją plito kirilica bei slaviški religiniai tekstai. 1018 m. graikams (Rytų Romai) užkariavus Bulgariją, kaip liturginė kalba Balkanuose įsigalėjo graikų, o Ohride įsteigta arkivyskupija. 1219 m. Serbijoje įsteigta Žičos arkivyskupija.

Serbijos stačiatikių bažnyčios įkūrimas siejamas su sūnumi Rastko Nemanjičiumi (Šv. Sava) ir jo tėvu Stefanu Nemanja (Šv. Steponu Miratekiu). Jiedu 1195 m. pasiekė Atono kalną ir ten priėmė vienuolių įžadus. Ten jiedu sukūrė serbų religinę bendruomenę, kurios ašimi tapo Hilandaro vienuolynas. 1207 m. Šv. Sava grįžo į Serbiją, Studenicos vienuolyną ir ėmėsi krikščionybės plėtros. Jo brolis Stefanas II tapo naujuoju Serbijos karaliumi. 1219 m. Šv. Savai suteiktos arkivyskupo regalijos, o Konstantinopolio patriarchas Manuelis I suteikė autokefaliją. Nuo to laiko Serbija gavo politinę ir religinę nepriklausomybę. Šv. Sava ėmėsi vienuolynų, vyskupijų steigimo, kovos prieš eretikais apšauktus bogomilus.

Šv. Savos soboras Belgrade

1253 m. arkivyskupas Arsenijus savo sostinę perkėlė iš Žičos į Pečą. Plečiantis Serbijos karalystei, augo ir Serbijos stačiatikių bažnyčios įtaka. Karaliui Stefanui Dušanui priėmus caro titulą, arkivyskupo titulas paaukštintas iki patriarcho. Savo ruožtu, vyskupai buvo paaukštinti iki metropolitų.

XV a. vid. Serbija buvo užkariauta Osmanų. Serbijos stačiatikių bažnyčia tęsė savo veiklą, bet 1463 m. mirus patriarchui Arsenijui II, naujas įpėdinis nebuvo išrinktas ir bažnyčia panaikinta, o jos nariai tapo Ekumeninio patriarchato globotiniais (jam priskirti visi Osmanų imperijos stačiatikiai). 1557 m. serbai patriarchatą atkūrė. Prasidėjus serbų sukilimams, turkai 1766 m. vėl uždraudė patriarchatą ir perdavė Ekumeninio patriarchato žinion.

Vengdami turkų spaudimo, daug stačiatikių bažnyčios veikėjų iš Osmanų imperijos kėlėsi į Habsburgų valdomą šiaurę. Serbų bažnyčios sostinė perkelta iš Pečo į Sremski Karlovicus (Voivodina), o 1848 m. Karlovicų metropolinatas tapo patriarchatu. Serbijai atgavus nepriklausomybę, 1879 m. atkurta autokefalinė Serbijos stačiatikių bažnyčia su būstine Belgrade, tačiau tuo pat metu tebeveikė Karlovicų patriarchatas Habsburgų žemėse. Po I pasaulinio karo susijungus serbų žemėmis, Karlovicų patriarchatas prisijungė prie Serbijos patriarchato. II pasaulinio karo metais vykstant kovoms tarp Serbijos ir Kroatijos, kroatų fašistinė valdžia įsteigė Kroatijos stačiatikių bažnyčią, prie kurios prisijungti buvo verčiami kroatų užkariauti serbai.

Įkūrus socialistinę Jugoslaviją, Serbijos stačiatikių bažnyčia buvo prižiūrima, o jos veikla labai apribota. Vėliau Serbijos stačiatikių bažnyčia priešinosi Slobodano Miloševičiaus valdžiai ir rėmė serbų tautininkus. 1967 m. atskirta Makedonijos stačiatikių bažnyčia. 1993 m. bandyta įkurti Juodkalnijos stačiatikių bažnyčią. Daug Serbijos stačiatikių bažnyčios cerkvių ir vienuolynų sugriauta arba nuniokota per Balkanų karą (Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje) bei Kosovo karą. Serbijos stačiatikių bažnyčia Kosovą laiko savo ištakomis, židiniu (Pečo patrarchatas ir kt.), todėl vienareikšmiškai pasisako prieš Kosovo nepriklausomybę. Taip pat Serbijos stačiatikių bažnyčia nepripažįsta Makedonijos bei Juodkalnijos stačiatikių bažnyčių.

Serbijos stačiatikių bažnyčia padalinta į 1 patriarchinę vyskupiją, 4 metropolines vyskupijas (Dabaro ir Bosnijos, Juodkalnijos ir pakrančių, Zagrebo ir Liublianos, Australijos ir Naujosios Zelandijos), 35 vyskupijas bei autonominę Ochrido arkivyskupiją (ji padalinta į 1 metropolinę ir 6 paprastas vyskupijas).