Sauginių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sauginių piliakalnis
Sauginiaipilis3a.jpg
Sauginių piliakalnis nuo šiaurinio kranto

Sauginių piliakalnis
Koordinatės
55°53′48.4″ š. pl. 23°06′52.4″ r. ilg. / 55.896778°š. pl. 23.114556°r. ilg. / 55.896778; 23.114556Koordinatės: 55°53′48.4″ š. pl. 23°06′52.4″ r. ilg. / 55.896778°š. pl. 23.114556°r. ilg. / 55.896778; 23.114556
Savivaldybė Šiaulių rajonas
Seniūnija Kužių seniūnija
Aukštis 8 (4) m
Plotas 28x20 m
Naudotas I tūkstantmetis pr. m. e. - II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1903, 1967
Tirtas 1973 m.
Registro Nr. A672KP / 3290 / AR1010
Sauginių piliakalnis nuo vakarų pusės

Sauginių piliakalnis, Jonelaičių piliakalnis, Pilė (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A672KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1010) – piliakalnis Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Sauginių gyvenvietės, Kužių seniūnija. Pasiekiamas iš plento  A12  RygaŠiauliaiTauragėKaliningradas  važiuojant nuo Šiaulių Aukštelkėje pasukus į dešinę vakarų kryptimi Sauginių link, Sauginių centre, ties paminklu Lietuvos nepriklausomybei – į kairę pietvakarių kryptimi, 530 m iki Bubių tvenkinio šiaurinio kranto – yra dirvonuojančioje saloje, 150 m į pietus nuo tvenkinio šiaurinio kranto.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje buvusio Jonelaičių ežero dab. šiauriniame, buv. rytiniame krante (dabar sala tvenkinyje). Prieš užtvenkiant Dubysą iš pietų jį juosė ežeras, iš vakarų ir šiaurės – pelkė, per kurią teka Spalvė. Rytuose piliakalnis siekė aukštumą, nuo kurios buvo atskirtas grioviu. Aikštelė ovali, pailga rytų – vakarų kryptimi, 28x20 m dydžio, dėl vakarinio šlaito erozijos liko 22 m ilgio jos dalis. Šlaitai vidutinio statumo, 7-8 m aukščio (dabar tik 4 m).

Piliakalnis apardytas arimų, rytiniame šlaite kastas žvyras, vakariniai ir pietiniai šlaitai stačiais skardžiais griūna į tvenkinį. Piliakalnis dirvonuoja. [1] Netoli piliakalnio ant Užbitės kalno buvo kapinynas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A672)

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1903 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1967 m. žvalgė, 1973 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas. 1973 m. Vytautas Daugudis aikštelėje ištyrė 350 m² plotą. Aikštelės pakraščiuose rastos ją juosusios dvigubos 1 m pločio medinės tvoros liekanos. Tvora buvo iš kas 1,5-2,5 m įkaltų 15-20 cm skersmens rąstų, laikiusių horizontalius, moliu apkrėstus rąstus. Vidinė tvoros pusė buvo sutvirtinta akmenimis. Aikštelėje stovėjo nedideli pastatai. Iki 80 cm storio I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos kultūriniame sluoksnyje rasta akmeninio kirvio dalis, lygios keramikos, molio tinko. II tūkstantmečio pradžioje piliakalnyje iškastos 8 ovalios 1,2-2 m ilgio, iki 0,5 m pločio, 0,3-0,9 m gylio duobės, tyrinėtojo laikytos aukų duobėmis, kuriose rasta žiestos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II tūkstantmečio pradžia. Pats gyvenvietės, anksčiau buvusios toliau į vakarus, priešais piliakalnį, pavadinimas – Sauginiai rodo čia buvus gynybinę pilaitę ir įtvirtintą gyvenvietę.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Romučių piliakalnis 22 km
Šilėnų piliakalnis 19 km
Žagarės piliakalnis 50 km
Luponių piliakalnis 13 km
Jurgaičių piliakalnis 30 km
Žuvininkų piliakalnis 15 km
Blank-50px.png
Šatrija 34 km
Kalniškių piliakalnis (Šaukėnai) 17 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Ramulėnų piliakalnis 23 km
Raginėnų piliakalnis 50 km
Kurtuvėnų piliakalnis 8 km
Vainagių piliakalnis 16 km
Bubių piliakalnis 5 km
Burbaičių piliakalnis 20 km
Normančių piliakalnis 14 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 74 (Nr. 258)
  • Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 66.
  • Vytautas Daugudis, Jonas Stankus. Sauginių (Šiaulių raj.) piliakalnis // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais. Vilnius, 1974. p. 10–12.
  • Daugudis V. Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu // Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. Vilnius, 1992. p. 69-70.
  • Daugudis V. 1995. Die Eisenzeitlichen Kultstätten in Litauen // Archaeologia Baltica. Vilnius, p. 140.
  • Даугудис В. Городище Саугиняй // Древности Литвы и Белорусии. Вильнюс, 1988. с. 51–58.
  • Krzywicki L. Żmudz starożytna. Dawni Żmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906. p. 39, 58.
  • Liudvikas Kšivickis. Žemaičių senovė. Kaunas, Marijampolė, 1928. p. 41, 59
  • Кживицкий Л. Жмудские пилькалнисы // Известия Императорской археологической коммиссии. Санкт-Петербург, 1909. Выпуск 29, c. 107, 119.
  • Gintautas Zabiela. Piliakalniai – slėptuvės // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2001. T. 21, p. 406.
  • Gintautas Zabiela. Tariamos kulto vietos keliuose tyrinėtuose Lietuvos piliakalniuose // Nuo kulto iki simbolio. Vilnius, 2002. p. 96-99.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]