Burbaičių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Burbaičių piliakalnis
Burbaiciu piliakalnis 01 2009.jpg
Burbaičių piliakalnis (2009 m.)

Burbaičių piliakalnis
Koordinatės
55°39′51.3″N 23°02′15.4″E / 55.664250°N 23.037611°E / 55.664250; 23.037611Koordinatės: 55°39′51.3″N 23°02′15.4″E / 55.664250°N 23.037611°E / 55.664250; 23.037611
Savivaldybė Kelmės rajonas
Seniūnija Kukečių seniūnija
Aukštis 24 m
Plotas 18x18, 18x20
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio pabaiga -
II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1903, 1967
Registro Nr. A1318K / 24507, 24508, 5100 / AR382

Burbaičių piliakalnis su gyvenviete arba Piliukas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A1318K, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR382) – piliakalnis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Burbaičių kaimo, Kražantės dešiniajame krante, ties santaka su bevardžiu upeliu. Pasiekiamas keliu Kelmė – Johampolis, yra 200 m į kairę šiaurės kryptimi, išvažiavus iš miško, už sodybos.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis yra sudėtingos konfigūracijos, elipsės formos, net 24 m aukščio, 120 m ilgio ir 80 m pločio. Šlaitai į Kražantę ir upelį statūs, iki 49°, apie 24 m aukščio. Piliakalnio viršuje yra beveik apskrita 18 m skersmens aikštelė; ją iš rytų ir pietų juosia pylimas, kurio aukštis nuo aikštelės 9,5 m, iš išorės – 10 m. Piliakalnio pietryčių papėdėje yra apie 30 m ilgio, 15 m pločio ir apie 1,5 m gylio griovys. Vakariniame šlaite, apie 14,5 m žemiau viršutinės aikštelės – antra 18 x 20 m dydžio aikštelė. Vakarinėje dalyje – gili dauba, prigriozdinta milžiniškų akmenų luitų. Petras Tarasenka knygoje „Pėdos akmenyje“ (Vilnius, 1958 m.) pakilesnėje pietinėje piliakalnio pusėje nurodė buvus didoką akmenį su žmogaus pėda. Piliakalnio pietryčių papėdėje rasta senovės gyvenvietės liekanų.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1903 m. piliakalnį žvalgė Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1967 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Aikštelės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos.[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliukas plačiai žinomas savo padavimais ir legendomis. Kartą gilioje senovėje per Žemaičių kraštą keliavo neregėto ūgio milžinas. Pavargęs atsisėdo pailsėti ant stataus Kražantės kranto, ten, kur dabar yra Burbaičių kaimas. Čia milžinas nusiavęs didžiulę, lyg koks laivas klumpę ir išpylęs prisisėmusios žemės. Iš tos žemės pasidariusi kalva, vėliau Piliuku pavadinta. Kovų su priešais metais ją žemaičiai pavertę piliakalniu: kalvą atlyginę, nukasę viršūnę ir ten pastatę medinę pilį, aplink supylę pylimą, iškasę gynybinį griovį.

L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ [2] rašė, kad ant Burbaičių pilikės buvusi bažnyčia, kuri prasmegusi į žemę, esą dar ir dabar kartais girdėti iš po žemių giedant gaidį. Kažkas mėginęs kasti kalną nuo Kražantės pusės, bet kitą dieną viskas buvę užversta. Žmogus vėl kasęs, bet jo darbas nuėjęs veltui. Žmogus įtaręs kažkokių šmėklų darbą, persigandęs ir liovęsis kasęs.

Piliuko žiląją senovę mena kitoje Kražantės pusėje buvęs Žirginės, vėliau sulenkintas į Kaniūkus, kaimas, kuriame gyvenę šios pilies raitininkai.[3]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Kalniškių piliakalnis (Vaiguva) 22 km
Vainagių piliakalnis 14 km
Bubių piliakalnis 21 km
Kurtuvėnų piliakalnis 18 km
Normančių piliakalnis 21 km
Velžių piliakalnis - 40 km
Blank-50px.png
Girgždutė 33 km
Papilalio piliakalnis 22 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Diauderių piliakalnis 40 km
Kudinų piliakalnis 21 km
Papilių piliakalnis 23 km
Galinių piliakalnis 19 km
Bulavėnų piliakalnis 14 km
Lyduvėnų piliakalnis 20 km
Pagryžuvio piliakalnis 9 km
Papušinio piliakalnis 5,5 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas Daugudis. Burbaičių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. Liudvikas Kšivickis. Žemaičių senovė. Kaunas, 1928. P.13-14, 86-87.
  3. Johampolio istorija
  • Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 28-29.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.
  • Lietuvos TSR kutūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 126.
  • L. Krzywicki. Zmudz starozytna. Dawni Zmudzini i ich warownie.- Warszawa, 1906. P.85, 88-89.
  • K. Avižonis. Kelios istorinės Lietuvos vietos. Kaunas, 1927. P.14.
  • Graži istorinė vieta – „Piliukas“ // Šiaulių naujienos.- 1928 kovo 11 d. P.3.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC archyvas. F.1. Ap.1. B.68. P.9-29 (Burbaičiai), 136–141(Piliukas)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]