Satanistinių ritualų mitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Satanistinių ritualų mitas, arba SRA (angl. Satanic Ritual Abuse) yra tikėjimas gerai organizuotu satanistinių grupuočių tinklu, paplitusiu JAV ar visame pasaulyje ir užsiimančiu žmonių (ypač – vaikų) smegenų plovimu ar net kankinimu ir aukojimu ritualų metu.

Pranešimai apie satanistinius ritualus dažniausiai būna labai nepatikimi, todėl teisininkai, policija, kriminologai ir psichologai šio tikėjimo teiginius laiko klaidingais ar bent jau nepaprastai išpūstais. Daugelis sociologų XX a. devintojo dešimtmečio visuomenės protestus, susijusius su satanistinių ritualų mitu, laiko tipišku moralinės panikos pavyzdžiu. Nepaisant to, pranešimai apie satanistinius ritualus vis dar pasirodo ir vis dar yra žmonių, tikinčių pasauliniu satanistinių organizacijų tinklu.

Bendra informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Mitas labiausiai paplitęs JAV. Čia kartu plinta ir gandai apie daugybę žmonių, kasmet nužudomų ritualų metu. Paprastai nurodomi skaičiai nuo 40 tūkstančių iki 60 tūkstančių, kai tuo tarpu pagal FTB statistiką, 2003 metais buvo užregistruotos 16 504 žmogžudystės iš viso[1]. Nėra jokios statistikos, rodančios didesnį ritualinių žmogžudysčių kiekį, nei atskiri pavieniai atvejai. Taip pat nėra jokio teismuose patvirtinto įrodymo dėl organizuotų žmones aukojančių satanistų grupuočių egzistavimo. Todėl pamažu nuo 1980 iki 1990 metų su satanistinių ritualų mitu susijusi panika nuslopo.

Ontarijo religinės tolerancijos konsultantai (nemokslinis tinklalapis, skirtas kovai prieš religinę netoleranciją, kylančią dėl žinių apie religijas trūkumo) paskelbė: „1990-ųjų pradžioje ištyrėme pranešimus apie SRA tiek iš tikinčiųjų, tiek iš skeptikų. Preliminariai manome, kad skeptikai yra teisūs: tarptautinis pogrindinis satanistinių organizacijų tinklas, vykdantis ritualines vaikų žmogžudystes, neegzistuoja. Pranešimus apie SRA sekame ir toliau, tačiau kol kas neradome jokio rimto įrodymo, kuris galėtų pakeisti šią nuomonę“. [2]

1994 metais Britanijos sveikatos departamento paskelbtame moksliniame darbe, skirtame pranešimams apie satanistinį smurtą, apibendrinama, kad iš 84 tariamų atvejų nei vienas nepasitvirtino, atlikus išsamų tyrimą.

Kai kurie SRA panikos skleidėjai patys buvo abejotinos psichinės sveikatos. Pavyzdžiui, Diana Napolis, dalyvavusi keliuose SRA tyrimuose kaip socialinė darbuotoja, 2003 metais buvo nukreipta pasitikrinti psichikos po to, kai pradėjo persekioti Stiveną Spilbergą ir Jennifer Love Hewitt bei aiškinti, kad ji buvo kontroliuojama, naudojantis „psichotroniniu ginklu“.

Mūsų laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Tikintieji satanistinių organizacijų tinklu kaip įrodymą priima du dalykus:

  • vaikų, pačių teigimu, ištrūkusių iš satanistinių ritualų, pasakojimai;
  • hipnozės ar kitu psichoterapijos būdu „atgaivinti“ užslopę prisiminimai apie SRA iš vaikystės.

Konkrečios detalės pasakojimuose apie satanistinius ritualus varijuoja, tačiau daugumai yra bendra šokiruojantys žiaurumo ir seksualumo elementai:

1987-aisiais Džeraldas Rivera (Geraldo Rivera) parodė pirmąją laidą iš serijos apie SRA. Jis teigė, kad „Apytiksliais apskaičiavimais, mūsų kraštę yra virš 1 milijono satanistų […] Dauguma jų yra susiję su gerai organizuotu, labai slaptu tinklu. Visur, nuo mažų miestelių iki didelių miestų, FTB ir policija jau atkreipė dėmesį į jų vykdomus satanistinius ritualus, vaikų pornografiją ir siaubingas satanistines žmogžudystes. Galbūt tai vyksta ir jūsų mieste“. Ši programų serija labai paskatino su satanistinių ritualų mitu susijusią masinę isteriją.

Ypatingi atvejai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji su SRA susijusi byla įvyko Kerno apygardoje (Kalifornija) 1982 metais. Iš pradžių dvi šeimos apkaltintos savo vaikų seksualiniu išnaudojimu, vėliau pripažintos kaltomis ir nuteistos ilgiems metams kalėjime. Jokių daiktinių įrodymų rasta nebuvo, remtasi tik vaikų apklausomis, naudojant dviprasmiškus tardymo metodus. Abi šeimos praleido kalėjime po dvylika metų. Kitu panašiu atveju ten pat kaltinamasis išbuvo kalėjime 20 metų. Vėliau šie ir daug kitų panašiomis aplinkybėmis (be įrodymų) nuteistų žmonių buvo išteisinti.

1983 metais MakMartino vaikų darželio byloje (Manhetenas, Kalifornija), vaikai, apklausti naudojant Reido metodą (apklausos technika, skirta iš suaugusiųjų išgauti prisipažinimą), policijai papasakojo, kad buvo seksualiai išnaudojami, verčiami žudyti kūdikius, gerti kraują. Taip pat prisiminė buvę nuleisti tualetu į kanalizaciją, laikomi urve po darželiu, skraidinami oru ir matę žirafas ir liūtus. Vėliau paaiškėjo, kad pirmasis žmogus, apkaltinęs MakMartinų šeimą (darželio savininkus) šiais nusikaltimais, buvo paranojikas, šizofrenikas ir alkoholikas, kurio teiginiai kilo dėl psichinių sutrikimų. Nors MakMartinai, neradus jokių įrodymų, buvo išteisinti, jie patyrė didelius piniginius nuostolius, nekalbant apie sugadintą reputaciją ir moralinę žalą.

Vienas problemiškiausių atvejų aprašytas Lorenco Vraito knygoje „Atsimenant šėtoną“ (1994). 1988 metais Polas Ingramas buvo Olimpijos (Vašingtono valstija) respublikonų partijos pirmininkas ir vietos šerifo departamento vyriausias civilinis šerifo pavaduotojas. Gerbiamas, religingas ir atsakingas už vaikų mokymą apie narkotikų žalą žmogus. Po vieno meldimosi vienumoje su fundamentalistine grupuote, jo duktė iškėlė pirmuosius iš daugybės pasibaisėtinų kaltinimų: neva Ingramas ją seksualiai išnaudojo, dėl ko ji pastojo, kankino ją, leisdavo ja naudotis kitiems šerifo pavaduotojams, supažindino su satanistų papročiais, sukapodavo kūdikius dalimis ir juos valgydavo… Šitai, anot jos, tęsėsi nuo vaikystės iki tos dienos, kai ji pradėjo viską „atsiminti“.

Ingramas nesuprato, kodėl dukrai reiktų visa tai išsigalvoti, tačiau pats nieko panašaus negalėjo atsiminti. Tačiau policijos tardytojai, konsultuojantis psichoterapeutas ir jo dvasininkas iš Gyvojo vandens bažnyčios aiškino, kad žmonės, padarę seksualinių nusikaltimų, dažnai nuslopina atsiminimus apie juos. Norėdamas padėti, Ingramas pradėjo stengtis prisiminti. Kai psichologas panaudojo hipnotizavimo užmerktomis akimis metodą, kad įvestų jį į transą, Ingramas ėmė regėti kažką panašaus į tai, ką pasakojo policija. Kaskart iškilus kokiam vaizdiniui – o kuo toliau, tuo vaizdiniai darėsi šlykštesni – jį vis ragindavo ir drąsindavo. Pastorius tikino, kad Dievas per šiuos susimąstymus leis iškilti į paviršių vien tik tikriems atsiminimams. Patirdami tokius pačius poveikius, bažnyčiai skleidžiant paskutiniuosius gandus apie Ingramo prisipažįstamas baisybes, spaudžiant policijai, kiti jo vaikai ir žmona taip pat ėmė „prisiminti“. Garbūs piliečiai buvo apkaltinti dalyvavę orgijose.
Kai kaltintojai pakvietė Ričardą Ofšą iš Berklio universiteto, šis atliko kontrolinį eksperimentą. Vien tik pasiūlius Ingramui mintį, kad jis privertė sūnų ir dukterį atlikti incesto aktą, ir paprašius panaudoti jau įvaldytą „atminties atgaivinimo“ techniką, tuoj pat iškilo reikalingi „prisiminimai“. Tačiau tariami incesto dalyviai, kurie buvo „atsiminę“ tiek daug kitko, neigė, kad tai buvo kada nors įvykę. Atsidūręs akistatoje su tokiu įrodymu, Ingramas neigė, kad viską išsigalvojo ar pasidavė kitų įtakai. Jo atsiminimai apie šį incidentą buvo tokie pat skaidrūs ir „tikri“, kaip ir visi kiti prisiminimai.
Viena dukterų papasakojo apie ant jos kūno likusius baisius randus po kankinimų ir priverstinai padarytų abortų. Tačiau apžiūrėjus gydytojams, nieko panašaus nebuvo rasta.

Tačiau klausydamas savo pastoriaus patarimo, Ingramas net neperskaitė Ričardo Ofšo ataskaitos – jam buvo pasakyta, kad tai tik sukels jo viduje sumaištį. Jis prisipažino kaltas dėl šešių išprievartavimų ir galiausiai buvo pasodintas į kalėjimą. Kalėjime viską apmąstęs ir neįtakojamas pastoriaus bei psichoterapeuto, jis norėjo atsiimti prisipažinimą, suprato, kad jo prisiminimai buvo netikri. Prašymas buvo atmestas.[3] Paulas Ingramas iš kalėjimo buvo paleistas tik 2003 metų balandžio 3 dieną.

Vaikų apklausos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė tokių atvejų problema – pasikliovimas vaikų parodymais ir būdai, kuriais gauti tie parodymai. Apskritai, vaikai labai lengvai pasiduoda įtaigai, taip pat – stengiasi įtikti klausinėjančiam suaugusiajam. Kita vertus, socialiniai darbuotojai ir terapeutai mano, kad vaikui sunku kalbėti apie išgyvenimus, arba kad dalis jo prisiminimų „išstumti“ ir turi būti atgaivinti. Tokios apklausos atliekamos su išankstine nuostata, kad vaikas yra patyręs seksualinį išnaudojimą ar satanistinius ritualus, tik reikia padėti jam juos prisiminti. Dar labiau abejotina metodika, kai apie vaiko patirtus išgyvenimus sprendžiama iš jo piešinių ir žaidimų su lėlėmis. Tokių tyrimų rezultatai didžiąja dalimi priklauso nuo interpretacijos ir, kaip įrodė eilė atvejų, negali būti laikomi patikimais.

Apklausinėjant dažniausiai užduodami taip arba ne klausimai, pavyzdžiui: ar jis tave lietė čia? Net jei vaikas atsako ne, kitas klausimas gali būti maždaug toks: o kai lietė, ar jam tai patiko? Nesvarbu, ką vaikas atsako į antrąjį klausimą, tai gali būti panaudota kaip įrodymas, kad išnaudojimas iš tiesų buvo. Neigiami atsakymai priimami kaip „neigimas“ – bandymas užmiršti nemalonius prisiminimus, kuris turi būti įveiktas.

Hipnozė ir fiktyvūs prisiminimai[taisyti | redaguoti kodą]

Be vaikų apklausų, satanistinių ritualų mitų panika paremta ir nemažai suaugusiųjų, kurie „atgamino“ užgniaužtus vaikystės prisiminimus apie patirtus satanistinius ritualus. Vėlesni tyrimai parodė, kad nemaža dalis tokių prisiminusiųjų turi psichikos problemų. Nors bylos šiais atvejais dažniausiai nebūdavo keliamos (praėjo per daug laiko), plačiai spaudoje aprašyti tokie prisiminimai paskatindavo tikėjimą, esą satanistiniai ritualai yra įprasti ir plačiai paplitę.
Dauguma vaikystėje patirtus satanistinius ritualus „prisiminusių“ moterų arba buvo prieš tai lankiusiosis pas seksualinio vaikų išnaudojimo tyrimuose besispecializuojančius terapeutus, arba skaičiusios satanistinių ritualų isteriją skatinančias knygas, kuriose, be kita ko, aprašoma ir metodika, padedanti iškelti „užgniaužtus“ nemalonius vaikystės prisiminimus. Iš tiesų ta metodika padeda prisiminti tai, ko nebuvo (plačiau žr. netikri prisiminimai). Panašią abejotiną metodiką tuo metu naudojo ir dalis vaikų terapeutų, ji apimdavo hipnozę ir tam tikrų vaistų vartojimą, tariamai padėsiantį atgaminti prisiminimus.

Kritikai, kaip kad Ričardas Ofšas ir Etanas Votersas (Monstrų kūrimas. Netikri prisiminimai, psichoterapija ir seksualinė isterija, 1994), šią metodiką laiko apgaulinga ir pavojinga. Pagrindinė kritika:

  • Neabejotinai buvusios traumuojančios patirties (kaip kad išgyventų karo įvykių) atsiminimai nėra „užgniaužiami“. Arba jie atsimenami švariai ir aiškiai, arba primirštami.
  • Atminties atgaivinimo terapijos būdu gauti prisiminimai yra labai detalūs – pasak tokios metodikos, žmogaus smegenys saugo prisiminimus su visomis detalėmis, kurie, esant reikalui, gali būti atgaminti, tarsi videojuosta. Tai prieštarauja turimiems duomenims apie smegenų veiklą.
  • Simptomų, iš kurių sprendžiama apie patirtą vaikystės traumą, sąrašas yra labai platus, apima ir galvos skausmą bei nemigą, kurie gali atsirasti dėl daugybės kitų priežasčių. Dar daugiau, jei pacientas neigia turįs šiuos simptomus, terapeutai dažniausiai nusprendžia, kad čia „neigimo“ atvejis, pacientas nesąmoningai bando apsimesti, esą su juo viskas gerai. Todėl jam reikia padėti prisiminti apie vaikystės traumą.
  • Terapijos metu pacientams atvirai sakoma nekreipti dėmesio į jausmus ir mintis, kurios prieštarauja vaikystės išnaudojimo prisiminimams, bei patikėti, kad vaikystėje iš tiesų įvyko išnaudojimas ar satanistiniai ritualai. Galimybė, kad tokių įvykių vaikystėje nebuvo, atmetama iš anksto.

Bandant atgaivinti prisiminimus apie vaikystėje tariamai patirtus satanistinius ritualus, naudojama ta pati metodika, kaip ir bandant atgaivinti prisiminimus iš praėjusių gyvenimų (reinkarnacija) ar tariamai patirtus ateivių grobimus. Norėdami patikrinti netikrų prisiminimų hipotezę, tyrinėtojai bandomiesiems pacientams eksperimentų metu sėkmingai įteigė savo sugalvotus vaikystės „prisiminimus“, naudodami tokią pačią metodiką. Vėliau paaiškinus, kad tie prisiminimai – neteisingi ir yra įteigti specialiai eksperimento tikslais, dalis pacientų atsisakydavo tai pripažinti ir gindavo jų teisingumą.

Sąsajos su ateivių grobimais[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad prisiminimai apie satanistinius ritualus turi paralelių su prisiminimais apie ateivių grobimus. Ir ten, ir ten prisiminimai atgaminami tuo pačiu abejotinu metodu, ir ten, ir ten, figūruoja baisios jėgos, išdarinėjančios keistus dalykus su pagrobtojo kūnu. Abiem atvejais akivaizdus lytinių organų ir lytinių santykių akcentavimas (prievartavimai, kankinimai bei spermos mėginių ėmimai ar lytinių organų tyrimai, priverstinis apvaisinimas ir kt.). Abiem atvejais prisiminimai „užgniaužiami“.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Carl Sagan - Demonų apsėstas pasaulis. V., 2001

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://web.archive.org/20041026192346/www.fbi.gov/ucr/03cius.htm
  2. http://www.religioustolerance.org/sra.htm
  3. Karlas Saganas, „Demonų apsėstas pasaulis“, 1997
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.