Nekrofilija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pietro Pajetta: „Neapykanta“ (1896)

Nekrofilija (gr. νεκρός, nekros; „lavonas,“ arba „negyvas“, ir φιλία, philia; „meilė“) – žmogaus lytinis nukrypimas, kuomet jaučiamas seksualinis potraukis lavonams. Terminas pradėtas vartoti[1] pasirodžius Kraft-Ebingo 1886 m. knygai „Psychopathia Sexualis“.[2]

Pasitaiko tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Kartais laikoma fetišizmo atmaina (šiuo atveju fetišas – negyvas žmogus). Paprastai nekrofilai nežudo, o tik imituoja seksą su lavonu. Kai kurie psichologai ir seksologai mano, kad kai vyras linkęs santykiauti su miegančia partnere, tai yra „švelni“ nekrofilijos forma.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad nekrofilija yra gana retas reiškinys, bet šį teiginį patvirtinančių mokslinių įrodymų nėra.[3] Kai kurie nekrofilai apie lytinį aktą su lavonu tik fantazuoja. 1958 m. Klafas ir Braunas tvirtino, kad fantazijos, susijusios su nekrofilija, gali būti žymiai dažnesnės nei įprasta manyti.[4]

1989 m. Rosmanas ir Resnikas ištyrė 123 nekrofilijos atvejus. Pastarieji buvo išskirstyti į dvi grupes – į tikruosius nekrofilus, kurie turėjo nuoseklų seksualinį potraukį lavonams, ir į netikruosius nekrofilus, kurie pasinaudodavo prieiga prie mirusių palaikų, siekdami įgyti neįprastos seksualinės patirties. Šiame tyrime vyrai sudarė 92 % tuo tarpu moterys tesudarė 8 %. 57 % tikrųjų nekrofilų užėmė pareigas, tokias, kaip lavoninių, ligoninių ar kapinių darbuotojai, kurios jiems lengvai leido lytiškai išnaudoti lavonus. Pasak tyrėjų, nekrofiliją lemia šie faktoriai:[5]

  1. Nekrofilas pasižymi žema saviverte, kuriai įtaką gali daryti ir skausminga netektis:
    (a) Jie labai bijo kitų atstumimo ir trokšta seksualinio partnerio, kuris jų atstumti negalėtų; ir/arba
    (b) Jie bijo mirusiųjų, kol galiausiai ši baimė pavirsta troškimu.
  2. Jie puoselėja jaudinančią fantaziją apie lytinius santykius su lavonu, kartais po tikro kontakto su mirusiųjų palaikais.

Motyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausias nekrofilų motyvas – seksualinis partneris, kuris negalėtų jų atstumti. Tikrieji nekrofilai yra pateikę daugiau nei vieną motyvą:[6][5]

  • 68 % siekia juos atstumti negalinčio ir nesipriešinančio seksualinio partnerio;
  • 21 % siekia išlikti intymūs su velioniu partneriu;
  • 15 % turi aiškiai išreikštą seksualinį potraukį lavonams;
  • 15 % siekia komforto ar tokiu būdu bando įveikti vienatvės jausmą;
  • 12 % būdami lytiškai intymūs su lavonu siekia įveikti žemos savivertės jausmą;

Retesniais atvejais galimos ir šios priežastys:

  • negebėjimas rasti gyvą partnerį;
  • moterų baimė (ginofobija);
  • įsitikinimas, kad seksas su gyva moterimi ar vyru yra mirtina nuodėmė;
  • noras besąlygiškai kontroliuoti savo seksualinį partnerį;
  • noras įgyvendinti destruktyvius užmojus;
  • iškrypę polimorfiniai seksualiniai troškimai;
  • noras turėti neribotą galią sprendžiant lytinio akto išpildymą.[7]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „НЕКРОФИЛИЯ КАК СТРУКТУРА СОЗНАНИЯ“ Archyvuota kopija 2006-04-04 iš Wayback Machine projekto., 2002.
  2. Krafft-Ebing, Richard von (1886). Psychopathia Sexualis. English translation: ISBN 1-55970-425-X.
  3. Milner, J. S., Dopke, C. A., & Crouch, J. L. (2008). „Paraphilia Not Otherwise Specified: Psychopathology and Theory“. In Laws, D. Richard (ed.). Sexual Deviance: Theory, Assessment, and Treatment, 2nd edition. The Guilford Press. p. 399.
  4. Klaf, Franklin S.; Brown, William (1958). „Necrophilia: Brief Review and Case Report“. Psychiatric Quarterly. 32 (4): 645–652. doi:10.1007/bf01563024. PMID 13634264. S2CID 7331296. Inhibited forms of necrophilia and necrophiliac fantasies may occur more commonly then is generally realised.
  5. 5,0 5,1 Rosman, J. P.; Resnick, P. J. (1 June 1989-06-01). „Sexual attraction to corpses: A psychiatric review of necrophilia“ (PDF/HTML). Bulletin of the American Academy of Psychiatry and the Law. 17 (2): 153–163. PMID 2667656.
  6. Resnick, Phillip J.; Soliman, Sherif (2012-09). „Planning, writing, and editing forensic psychiatric reports“. International Journal of Law and Psychiatry. 35 (5–6): 412–417. doi:10.1016/j.ijlp.2012.09.019. ISSN 0160-2527. PMID 23040708.
  7. Resnick, Phillip J.; Soliman, Sherif (2012-09). „Planning, writing, and editing forensic psychiatric reports“. International Journal of Law and Psychiatry. 35 (5–6): 412–417. doi:10.1016/j.ijlp.2012.09.019. ISSN 0160-2527. PMID 23040708.