Samojedų šuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Samojedų šuo
Standartas: Nr. 212, [1] V FCI grupė, 1 sekcija (Šiaurės kinkomieji šunys)
Ūgis (ties ketera)
Patinas: 51 - 56 cm
Kalė: 46 - 51 cm
Svoris
Patinas: 23 - 30 kg
Kalė: 17 - 25 kg
Savybės
Plaukas: tankus, su poplaukiu.
Aktyvumas: Aukštas
Intelektas: Aukštas
Temperamentas: Aktyvus, draugiškas
Tinkamumas apsaugai: Mažas
Tinkamumas tarnybai: Vidutinis
Vados dydis: 5 - 9
Ilgaamžiškumas: 12 - 15 m.

Samojedų šuo, samojedas (rus. самоедская собака, самоед) – efektingai baltas, vidutinio dydžio, stiprus, aktyvus ir grakštus, ne grubaus sudėjimo, labai ištvermingas šuo. Kiti vardai – Bjelkier, Nencų laika (rus. ненецкая лайка,). Priklauso Šiaurės kinkomiesiems šunims kartu su Grenlandijos šunimi, Aliaskos malamutu bei Sibiro haskiu.

Šunytis

Veislės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių šunų tėvynė – šiauriniai Rusijos rajonai. Jie pavadinti juos globojusių genčių vardu. Klajoklių samojedų gentys prie Arkties krantų gyveno kartu su šiaurės elniais ir šunimis. Samojedai buvo geri medžiotojai ir žvejai, kartu juos lydėdavo protingi, ištvermingi ir darbštūs šunys. Jie prižiūrėdavo elnius, tempdavo krautas roges. Sušildydavo per didžiausius šalčius žmones – nakčiai dažnai buvo paliekami čiumuose. Buvo draugiški vaikams. Šis šuo pavergė ir keliautojų, tyrinėjusių šiaurės platybes, širdis. Samojedų šunys dalyvavo didžiosiose Arktikos ir Antarktikos ekspedicijose kartu su tyrinėtojais F. Nansenu ir R. Amundsenu. Ypač sunkiomis šiaurės sąlygomis šunys tempdavo sunkiai krautas roges. Išvažiuodami tyrinėtojai pasiėmė kelis šunis su savimi, pavadindami juos samojedais šiaurės genties garbei. Taip samojedai maždaug prieš šimtą metų atkeliavo į Angliją, kur prasidėjo veislės populiarėjimas. Į JAV pirmieji šunys kailių pirklių atvežti 1906 m. Anglijos Kennel klubas 1988 m. pirmasis sudarė veislės standartą.

Pagal DNR analizės duomenis samojedų veislė yra tarp vienų seniausių.

Temperamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Samojedai – protingi, energingi, linksmi šunys su besišypsančia snukučio išraiška. Draugiški ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyvūnams. Jie ramaus būdo ir jaučiasi tikrai laimingi, kada yra priimti į šeimą ar yra kito šuns (nebūtinai tos pačios veislės) draugijoje. Samojedas niekada nebus laimingas, pririštas prie būdos ar uždarytas į atskirą patalpą, nes nepakelia vienatvės. Nebailus ir neagresyvus. Geras sargas, bet švelnus ir inteligentiškas, todėl apsaugai šis šuo netinkamas: jis loja, bet nekanda. Dėl savo minkšto charakterio samojedai labai tinka šeimoms, kur yra vaikai, nes jie labai mėgsta vaikų kompaniją ir išlieka žaismingi sulaukę brandos. Nėra lengvai dresuojami, todėl patartina juos kantriai mokyti klusnumo.

Samojedų medžioklės bei gyvulių bandos priežiūros instinktas gerai išvystytas, todėl sugeba dalyvauti kolektyvinėje medžioklėje ar dirbti komandoje. Iš prigimties gali tempti roges su šeimininku, net ir nebūdamas treniruotu.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Thumb
Thumb

Galva stambi su plačia, plokščia kaukole, snukis vidutinio ilgumo, šiek tiek siaurėjantis. Lūpos ir nosis juodos. Kailis tarp ausų trumpas ir tiesus. Akys migdolų formos, tamsios, jų išraiška gyva ir protinga. Ausys vidutinio dydžio, į galus šiek tiek užsirietusios, pilnai stovinčios pas suaugusius šunis. Dantų sąkanda žirkliška, stiprūs žandikauliai. Kaklas stiprus, nepertrumpas. Pečiai taisyklingai išsidėstę, kojos tiesios, raumeningos, ne per trumpos. Nugara vidutinio ilgumo, plati, labai raumeninga. Krūtinės ląsta gerai išsivysčiusi, ne per plati. Uodega ilga, pūkuota, užriesta ant nugaros. Kailis tankus, plaukai tiesūs su poplaukiu. Spalva – visiškai baltas arba baltas su biskvitiniu atspalviu.

Priežiūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sibiro kilusių šunų kailis ganėtinai tankus, dvisluoksnis, todėl nepraleidžia sniego ar lietaus. Kailis turi unikalią ypatybę pats valytis, todėl ir esant mažiausiai priežiūrai išlieka švarus ir baltas. Maudyti reikia ne dažniau kaip 1 – 2 kartus per metus, nes kitu atveju kailis gali prarasti natūralaus apsivalymo gebėjimą. Ilgą purų kailį šukuoti būtina dažnai, kas savaitę, nes tokiu būdu išvalomos visos susikaupusios dulkės (ypatingai šėrimosi metu, kuris būna 1 – 2 kartus metuose ir tęsiasi 2 – 3 savaites). Kailio vilna, turinti Angoros savybių, kartais panaudojama mezgimui. Samojedai neskleidžia nemalonaus šuns kvapo, jie yra labai švarūs šunys.

Thumb
Thumb

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]