Saliamonas Mozerka Slavočinskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Saliamonas Mozerka Slavočinskis (apie 1624 m. Lipkiškių dvaras, Lipkiškė, dabartinis Raseinių rajonas – apie 1660 m.) – klebonas, pirmojo giesmyno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje autorius („Giesmės, tikėjimui katalickam priderančios“).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė protestantų šeimoje, bet priėmė katalikybę ir įstojo į Popiežiaus alumnatą – kunigų seminariją Vilniuje. Jaunystę praleido Žemaitijoje, nedideliame Lipkiškių (Liupkiškių) dvarelyje. Buvęs klebonu Kražiuose, Šiauliuose, taip pat Latvijoje. Klebonaudamas nepasižymėjo ramiu gyvenimu: mėgdavo išgerti, peštis, bylinėtis.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1646 m. išleistas Saliamonui Slavočinskiui priskiriamas giesmynas „Giesmės, tikėjimui katalickam priderančios“. Tais pačiais metais išleistas ir kitas leidinys su jo pavarde – sveikinimas Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui („Illustrissimo Ac Reverendissimo Domino, D. Georgio Tyszkiewicz […] Episcopo Samogitiae“). Sveikinimo antraštėje jis vadina save Žemaičių vyskupo klientu, vyskupijos auklėtiniu (aliumnu), racionalinės filosofijos klausytoju Vilniaus akademijoje.

Giesmynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Giesmynas buvo dedikuotas Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui. Saliamonas Slavočinskis yra tariamasis giesmyno autorius, tikrasis autorius tebėra neišaiškintas. Prie giesmyno paruošimo galėjo prisidėti jėzuitas P. Šrubauskis ir Žygimantas Liauksminas, vėlesnis Vilniaus akademijos profesorius, garsaus retorikos vadovėlio autorius.

Giesmyno pasirodymas buvo reikšmingas faktas to meto literatūriniame gyvenime. Juo buvo pratęstas M. Daukšos ir K. Sirvydo pradėtas darbas. Giesmyne buvo patobulinta lietuvių literatūrinė kalba, vertimo menas, poetinė kalba, eilėdara. Šis pirmas katalikų giesmynas yra didesnis už visus ankstesnius protestantų giesmynus, išleistus Prūsijoje. Jame yra arti 190 giesmių, iš jų 48 psalmės. Beveik visos giesmės kūrybiškai verstos iš lotynų ir lenkų kalbų.

Giesmyne propaguojama katalikybė, skiepijamos religinės pažiūros, garbinamas Dievas ir šventieji. S. Slavočinskio giesmyno kalbos pagrindas buvo žemaičių tarmė, bet jame yra ir kitų tarmių – vidurio aukštaičių, rytiečių – ypatybių. Jame buvo įtvirtintas izosilabizmas, pilnas moteriškas rimas, sudėtinga ir įvairi strofika. Giesmynas, kaip reikšmingas lietuvių raštijos paminklas, buvo pakartotinai išleistas fotografuotiniu būdu 1958 metais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lebedys, J., 1977. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: Mokslas.