SIKON (Studentų idėjų konkursas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

SIKON – architektūros studentų idėjų konkursas – kūrybinės dirbtuvės, organizuojamos „Architektūros studentų klubo“. Pirmasis konkursas buvo surengtas 1983 m., trijų ambicingų VGTU (tuo metu VISI) studentų, šiandien gerai žinomų architektų, Andriaus Ambraso, Gintaro Čaikausko ir Audrio Karaliaus iniciatyva. Pagrindinis renginio tikslas – vienyti įvairių aukštųjų mokyklų studentus ir skatinti išlipti iš akademinių rėmų – išliko iki šių dienų, tačiau jo formatas laikui bėgant keitėsi.

Dabartinis SIKON formatas – išvažiuojamosios trijų dienų dirbtuvės, kurių metu architektūros ir kitų kūrybinių specialybių studentai, kartu su šių sričių profesionalais, pristato savo idėjas, diskutuoja bei aktyviai dalyvauja architektūrinės kultūros vystymosi procese. Kiekvienais metais SIKON kūrybinės dirbtuvės išsiskiria savo tema ir problematika, todėl pasirenkama vis kita unikali, neretai apleista, nykstanti ar paveldosauginė vieta. Iki šiol SIKON vyko tokiose erdvėse kaip Vilniaus sporto rūmai, Salų dvaras (Rokiškio raj.), Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas (Vilnius), buvusi psichiatrijos ligoninė (Kaunas), Gargždų parkas (Gargždai), Lazdynų mikrorajonas (Vilnius), Kuršių Nerija (Pervalka), Rusnės sala.

Nors SIKON neatsiejamas nuo VGTU Architektūros fakulteto, tai yra nepriklausomas renginys.

Formatas ir darbų pobūdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1983–1994 metų SIKON dažniausiai pasitaikydavo individualios užduotys, atliekamos namuose, pateikiamos grafine forma planšetuose 50 x 50 cm arba maketu (jo nuotrauka);
  • Nuo 2003 metų atsiranda komandinės užduotys. Renginys pradedamas kurti kūrybinių dirbtuvių principu, išlieka klasikinė atlikimo forma;
  • Nuo 2006 rengiamos išvažiuojamosios dirbtuvės, neberibojamas darbų pateikimo galimybės.

Organizavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SIKON buvo organizuojamas įvairių studentų draugijų:

  • 1983–1989 metais – Studentų mokslinės draugijos,
  • 1996–1998 metais – „Arch.klubo“
  • Nuo 2001 metų – „Architektūros studentų klubo“ (sutrumpintai ASK)

Konkursas vyko su pertraukomis (1990–1992, 1999 ir 2002 metais), nes keitėsi studentų kartos, bet nebuvo perduodamas organizavimas, įtaką darė ekonominė ir politinė šalies padėtis.

Vertinimo komisija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vertinimo komisiją dažnai buvo sudaryta iš dėstytojų. 1983–1989 metais darbus vertino R. A. Dineika, R. Buivydas, V. Dičius. O nuo 2001 metų į vertinimo komisijas kviečiami ir buvę SIKON organizatoriai, jau tapę VGTU dėstytojais: A. Ambrasas, G. Čaikauskas, E. Neniškis, T. Grunskis, J. Reklaitė ir kiti.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konkurso atsiradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SIKON atsiradimą lėmė kelios aplinkybės:

  • Neformalaus architektūros būrelio susikūrimas 1982–1983 metais, kuriame buvo siekiama skatinti kūrybinį architektūros studentų tobulėjimą, bendradarbiavimą, diskusiją architektūros kūrybos klausimais;
  • Dėstytojo prof. A. Dineikos palaikymas ir įsitraukimas į studentų iniciatyvas;
  • Analogiškų konkursų organizavimas Japonijoje („Shinkechiku“) ir Čekoslovakijoje („Archicon“);
  • Jaunųjų architektų paroda Kaune;
  • Siekis – bendradarbiauti tarp skirtingų architektūros mokyklų studentų, dalintis ir viešinti architektūros kūrybą.

Jau apie 1982 metus veikiama postmodernistinių idėjų susibūrė architektūros studentų grupė. Tarp jų buvo A. Ambrasas, G. Čaikauskas, K. Lupeikis, A. Karalius, R. Valeckas. Aktyvūs architektūros studentai ir dėstytojai rinkdavosi diskusijoms inovatyvios architektūros temomis. Laikui bėgant tai transformavosi į neformalaus ugdymo architektūros kompozicijos būrelį. Vienas iš dėstytojų prisidėjęs prie studentų veiklos buvo R. A. Dineika. Kiek vėliau pradėti rengti pokalbiai su tuometiniais architektais. Inspiruotas diskusijų ir užsienio architektūros žurnalų 1983 metais pradėtas kurti SIKON. SIKON idėjos autoriai buvo A. Ambrasas, G. Čaikauskas, A. Karalius ir jų dėstytojas R. A. Dineika. Pagrindinis konkurso tikslas buvo suaktyvinti studentų kūrybinį mąstymą ir suteikti galimybę bendradarbiauti įvairių aukštųjų mokyklų studentams. Svarbiausia buvo ne konstrukcija, o idėja, kuria dalyviai turėjo išreikšti piešiniais, brėžiniais ir t. t. ant 50x50 cm formos planšetų, maketais (jų fotografijomis). Siekdami didesnio konkurso masto, įvairesnių darbų, platesnio tarp architektūros studentų, organizatoriai paskelbė tarprespublikinį konkursą – buvo išsiuntinėti kvietimai visoje Sovietų Sąjungoje.

SIKON organizavimas 1983–1989 metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo SIKON laimėtojas. Namas skirtas švęsti gimimo dieną. Aut. G.Čaikauskas

Pirmoji konkurso tema – „Mano namas“. Jis sulaukė 45 dalyvių darbų iš Estijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos ir Armėnijos. Darbai buvo vertinami, o parodos atidarymo metu premijuojami komisijos. Taip pat buvo skiriami žiūrovų, specialieji ir mažieji prizai. Deja 19 darbų dėl pašto klaidos buvo pateikta pavėluotai, todėl pagrindiniame vertinime jie nedalyvavo, šiems dalyviams buvo įteikti mažieji prizai. Pirmąją vietą laimėjo G. Čaikausko idėja – namas, skirtas švęsti gimimo dienai. Komisija teigiamai įvertino projekto ramius, sterilius tūrius, geras proporcijas.

Konkurso sumanytojai nuo pat pradžių atsakingai pažiūrėjo į organizavimą. Jie pradėjo pildyti metraštį. Jame preciziškai buvo surašyti organizatoriai, tikslas, sąlygos, eksponuojami darbai, vertinimo komisija, apdovanojimai, konkurso ir organizavimo trūkumai. Metraštis buvo pildomas iki 1989 metų, yra išsaugotas.

Jau pirmasis konkursas buvo teigiamai įvertintas architektūrinės bendruomenės: buvo leista išspausdinti A. Karaliaus parašytą apžvalginį straipsnį tuo metu didelę reikšmę architektūros bendruomenėje turinčiame žurnale „Statyba ir architektūra“.

Straipsnis apie SIKON žurnale „Statyba ir architektūra“

Po sėkmingo įgyvendinimo 1983 metais konkursas tų pačių studentų buvo organizuojamas 1984-aisiais. Šiais metais konkurso sumanytojai įgyvendino svarbias naujoves, išlikusiais organizuojant konkursą iki pat 1989 metų: po ilgų diskusijų sugalvotas pavadinimas – „Studentų idėjų konkursas (SIKON)“ ir jam sukurtas logotipas. Išleistas fotokatalogas, atspausdinti plakatai, gairelės, pagaminti dalyvio ženkleliai. Tų metų tema „Vieta (erdvė) bendravimui“. Vertinimui buvo pateikti 48 darbai, dauguma iš jų atlikti Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, kiti darbai buvo iš Latvijos, Maskvos, Leningrado, Ukrainos, Armėnijos, Baltarusijos. Vertinimo komisijai priklausė žinomi architektai: doc. A. Dineika, A. Nasvytis, G. Ramutis, architetas iš Estijos N. Vaarpuu. Apdovanojimą kūrė skulptorius A. Navakas. Pagrindinius prizus daugiausiai laimėjo Lietuvos studentai. A. Karaliaus ir G.Čaikausko apžvalginiai straipsniai išspausdinti laikraščiuose „Inžinerija“ ir „Komjaunimo tiesa“.

1985 metais SIKON sumanytojų komandą paliko mokslus baigęs A. Karalius. Tačiau prie komandos prisijungė R. Palekas, D. Keliotytė, K. Kučinskas. Šių metų tema tapo „Nuotaikų sodas“. Stipriai išaugo dalyvių skaičius, konkurse dalyvavo 77 asmenys. Prie vertinimo komisijos prisijungė M. Šaliamoras, M. Cukermanas ir kiti. Apdovanojimą sukurti apsiėmė patys organizatoriai (G. Čaikauskas). Pirmas 10 vietų užėmė Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai.

1986 metais du SIKON sumanytojai A. Ambrasas ir G. Čaikauskas baigė studijas ir nebeorganizavo konkurso. Susidarė nauja komanda – R. Palekas, S. Slavinskas, G. Diržys, D. Kelionytė, G. Samulevičiūtė. Buvo nuspręsta sugrįžti prie pirmosios SIKON temos – „Mano namas“. Šį kartą buvo tiksliai apibrėžtas darbų formatas – keturi 50x50 planšetai ir 100 žodžių aiškinamasis raštas. Šįkart dalyvavo jau 89 studentai. Vertinimo komisiją sudarė A. Dineika, V. Dičius, A. Nasvytis, prisijungė R. Steponaitis, H. Šilgalis, L. Vaitys. Recenzuoti darbų buvo pakviesti A. Ambrasas, G. Čaikauskas, M. Šaliamoras. Pirmą kartą konkurse laimėjo kitos respublikos studentė M. Žirnova, prizo autorius R.Palekas.

1987–1989 metais konkursas vyko tuo pačiu formatu. Organizatorių komandą paliko mokslus baigęs R. Palekas, prisijungė R. Jurgelaitis ir vėliau S. Pamerneckis. Imtos rinktis kiek abstraktesnės, tačiau su miesto erdvių kūrimu susijusios temos: „Architektūros teatras“ (1987 m.), „Miesto fojė“ (1988 m.), „Aula“ (1989 m.). Vertinimo komisijos branduolį sudarė tie patys nariai.

1989 metais nutrūko metraščio pildymas. Buvo įrašyti tik konkurso metai, tema ir jos paaiškinimas – „Aula – (vidaus kiemas, religinių disputų vieta)„. Pagrindinę informaciją galima atsekti iš plakato – katalogo. Buvo pristatyti 49 darbai. Po 1989 metų SIKON organizavimas visai nutrūko. 1990–1992 nebuvo organizuojamas konkursas,[1] nes jaunesni architektai neperėmė organizavimo patirties iš vyresnių, Lietuvos valstybėje stipriai keitėsi padėtis, taip pat ir universitete. Konkursas VTU architektūros studentams vėl tapo aktualus 1993 metais.

I-ojo etapo (1983–1989 metų) metu buvo sukurti konkurso formato pagrindai išliko per visą SIKON gyvavimą:

  • Konkurso pavadinimas – „Studentų idėjų konkursas“;
  • Idėjų pristatymas ant 50 x 50 cm planšetų;
  • Nuoseklus konkurso organizavimo perdavimas.

1983–1989 metų SIKON būdingas idėjinės architektūros kūrimas. Buvo atmetama realizavimo galimybė, realistiškumas, kontekstas, atsiribotas nuo utilitaraus, funkcionalistinio projektavimo. Buvo vertinama darbų architektūrinė kokybė, idėjos pateikimas tūrinėmis – erdvinėmis kompozicijomis. Šio etapo konkursiniai darbai pasižymėjo aukšto lygio grafiniu atlikimu, maketų kokybe.

Konkurso atgaivinimas ir kitos studentų iniciatyvos (SIKON 1993–1998)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1989 metų “Studentų idėjų konkurso” neįvyko organizavimo perdavimas. Iki tol jis buvo nuoseklus: vyresni studentai perduodavo ankstesnių konkursų organizavimo patirtį jaunesniems kolegoms kartu su jais kuruodami konkursą. 1989 metais R.Jurgaitis ir S.Pamerneckis konkursą kuravo be jaunesnių kolegų pagalbos, todėl neperdavė organizavimo kitoms kartoms.

Taip pat SIKON 1990–1992 metais neįvyko dėl esminių pokyčių Lietuvos valstybės bei visoje Sovietų Sąjungoje. Konkursas 1983–1989 metais buvo skelbiamas SSRS mastu, tačiau 1990 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, galėjo nutrūkti turimi ryšiai ir kontaktai su kitų sovietų respublikų universitetais ir architektūros mokyklomis.

Pokyčiai vyko ir pačiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, 1990 metais įgavusiame savarankiško universiteto statusą. Keitėsi studijų tvarka, skaidant į daugiapakopę architektų rengimo sistemą: atsirado architektūros bakalauro ir magistro studijos.

„Studentų idėjų konkursas“ vėl aktualus tapo tik 1993 metais ir pradėtas organizuoti jau visai kitos studentų kartos, kuriai priklausė: A.Liola, T.Grunskis, G.Štelbys, E. Neniškis, A.Žalnevičius, R. Mikulionis, M.Mankus, S.Rimkevičius, R.Bitovtas. „Architektų dienų“ metu jie atgaivino „Studentų idėjų konkurso“ organizavimą ir pradėjo kitas neformalias iniciatyvas. Atgaivintam konkursui buvo pasirinkta tema – „Mano svajonių namas“. Galima pastebėti, kad SIKON tema pasirinkta neatsitiktinai. Panašiai tema skambėjo 1983 ir 1986 metais. Temos pasikartojimas pastebimas, kuomet keičiasi organizatorių kartos.

Nors po Sovietų Sąjungos griūties buvo nutrūkę ryšiai su kitų šalių architektūros mokyklomis, 1993 metais organizatoriai siekė išsaugoti pirmųjų SIKON tradiciją ir paskelbė tarptautinį konkursą. Į kvietimą atsišaukė Ukrainos ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų architektūros mokyklų studentai.

Neturėję galimybės organizavimo patirties ir tradicijų perimti iš vyresnių kolegų, 1993–1996 metų SIKON organizatoriai keitė konkurso formatą ir turinį. 1994 metų leidinuke, pristatančiame „Studentų idėjų konkursą“, įvardyti atnaujinti konkurso tikslai:

  • „užmegzti ir tęsti laisvą dialogą tarp architektūros ir kitų meno sričių;
  • analizuoti naujas besivystančias estetines teorijas bei kryptis;
  • stiprinti architektų ir kitų menininkų įtaką kultūros vystymuisi“.

1994 metais SIKON vyko iš dviejų dalių. Pirmoji tradicinė – dalyviai idėjas pristatė ant planšetų grafiniais darbais, masteliu, maketu, nuotraukomis, komisijos išrinkti nugalėtojai, įteikti didieji ir mažieji prizai, Architektų sąjungos bei studentų simpatijos prizai. Antroje konkurso dalyje prizininkai buvo pakviesti į kūrybinę stovyklą – akciją Bulvikio rage Neringoje.

Dar viena naujovė, nulemta pasikeitusios ekonominės santvarkos, o galbūt ir akademinės aplinkos, – privačių rėmėjų atsiradimas. Kadangi 1993–1996 metais SIKON organizuojamas kartu su „Architektų“ dienomis konkursas iš universitetinio tampa viešu renginiu: konkurso apdovanojimai ir geriausių darbų paroda organizuoti „Lango“ galerijoje. SIKON baigiamasis renginys taip pat sutapo su „Architektų dienų“ akcija „Arch.kolonija“. Ši akcija pirmąjį kartą įvyko 1994 metais. Jos iniciatoriais buvo ir 1994 metų SIKON dalyviai bei organizatoriai. Studentai atkreipė dėmesį į tuo metu apleistą buvusį karmelitų vienuolyną Subačiaus, Strazdelio gatvių sankirtoje. Šios akcijos metu sutvarkytas vidinis vienuolyno kiemas, įrengtos 8 patalpos, dekoruoti pastato fasadai. Akcijos metu surašytas kreipimasis-peticija, kurioje iniciatoriai išreiškė norą įkurti „Architektūros koloniją“ buvusiame vienuolyne.

Akcijos tikslai, deklaruoti peticijoje:

  • Pareikšti susirūpinimą Vilniaus senamiesčio būkle;
  • Paprašyti perduoti apleistą vienuolyno pastatą Vilniaus technikos universitetui;
  • Įregistruoti nepelno siekiančia organizaciją „Lietuvos archkoloniją“.

1995 metais studentai „Architektūros dienų“ metu pratęsė „Architektūros kolonijos“ akciją. Šis renginys taip pat sujungtas su „Studentų idėjų konkurso“ organizavimu: studentai buvo kviečiami kurti projektus siekiamai okupuoti erdvei – apleistam vienuolynui Subačiaus, Strazdelių gatvių sankirtoje. Organizatorių pasiūlyta tema – „Zona 13x13“. Tarp konkurso laureatų daugiausia pasitaikė Vilniaus technikos universiteto (buvusio VISI) studentų, o pirmąją vietą laimėjo R. Mikulionis su M. Puzonu. SIKON finalinis renginys, darbų paroda ir apdovanojimai vyko apleisto karmelitų vienuolyno vidiniame kieme.

Šioje organizatorių kartoje jau pradėta suvokti konkurso reikšmę ir unikalumą, todėl 1996 metų konkursui buvo išleista knygelė, kurioje apžvelgti visi iki tol vykę „Studentų idėjų konkursai“ nuo pat 1983 metų. Buvo surastas ir cituojamas iki 1989 metų pildytas metraštis. Pagrindinis knygelės išleidimo tikslas – motyvuoti potencialius SIKON rėmėjus. Knygelėje taip pat pristatoma konkurso tema – „Tekstas=objektas“ bei vertinimo komisija: L. Puipienė, V. Ozarinskis, E. Miliūnas, S. Misevičius, L. Ziberkas (pirmininkas). Knygelės leidimu ir viso konkurso organizavimu rūpinosi E. Neniškis, A. Žalneravičius, A. Eigminas ir A. Sasnauskas.

1996 metais paskelbtame tarptautiniame konkurse laureatais be VTU ir VDA studentų tapo baltarusai, laimėję žiūrovų prizą. Tarp 35 dalyvių geriausiai pasirodė S.Rimkevičius. Baigiamasis SIKON renginys įvyko jaunimo meno centro „Meno lyga“ prižiūrėtame „Geležiniame kablyje“. Vienas iš konkurso partnerių buvo nuo 1996 metų A. Karaliaus leistas žurnalas „Architektas“.

1995 metais neoficialiai, o 1996 metais oficialiai buvo įsteigtas „Arch.klubas“. Prie šio klubo prisidėjo ir SIKON organizatoriai. Pagrindiniai „Arch.klubo“ tikslai buvo: skatinti architektų kūrybinį bendradarbiavimą, sudaryti prielaidas jų savarankiškai įvairiose profesinėse ir kultūrinėse veiklose, kurti ir įgyvendinti architektų savišvietos programas, propaguoti mokslo pasiekimus statybos, inžinerijos ir ekologijos srityse. „Arch.klubo“ veikla prasidėjo nuo 1995 metų SIKON „Zona 13x13“ parodos organizavimo „Skliautų galerijos“ kavinėje, Kultūros paveldo instituto rūsiuose. Čia vėliau ir vykdavo kassavaitiniai architektūros studentų, dėstytojų ir praktikuojančių architektų susirinkimai. „Arch.klubas“ 1996 metų rudenį perėmė kasmetinių architektūrinių renginių organizavimą: Architektūros dienų, architektūros studentų krikštynų, taip pat 1997 metų SIKON ir „Small European STudents of Architecture Meeting (S.E.S.A.M.) Nida‘97“. Šis klubas inicijavo Architektūros fakulteto perkėlimą į VTU III-iuosius rūmus Aušros Vartų g. 12. 1996 metais „Architektūros dienų“ metu organizuota akcija „Į pažadėtąją žemę“. Šios akcijos metu buvo organizuota tradicinė „Architektų dienų“ eisena su pieštuku. 1996 metų akcijos tikslas buvo sutvarkyti ir pritaikyti architektų veikloms VTU III-iųjų rūmų kiemą ir rūsius.

Apie 1997, 1998 ir 2000 metais vykusius „Studentų idėjų konkursus“ nėra pakankamai išsamios informacijos. Žinoma tik, kad 1998 vyko konkursas tema „Erdvė kaip ženklas“, o 2000 – „Riba“. Abiejų konkursų baigiamieji renginiai vyko Vilniaus dailės akademijos naujuosiuose rūmuose. Galima daryti išvadą, kad konkurso organizavimas galėjo būti perimtas VDA architektūros studentų arba organizuotas su jų pagalba.

Kūrybinių dirbtuvių formatas konkurse (SIKON 2000–2005)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1997–2000 metų SIKON krizė nulėmė archyvinės konkurso medžiagos trūkumą. Yra žinoma, kad 1998 metų (tema „Erdvė kaip ženklas“) ir 2000 metų (Riba) konkursų baigiamieji renginiai vyko VDA naujuosiuose rūmuose. Todėl galima teigti, kad prie organizatorių kolektyvo 1998–2000 metais prisidėjo Vilniaus dailės akademijos studentai. 1994 ir 1995 metų „Archkolonijos“ akcija, 1996 metų eisena su butaforiniu pieštuku Į pažadėtąją žemę nepasiekė pagrindinio tikslo – naujos vietos Vilniaus senamiestyje skyrimo Architektūros fakultetui. Visgi apie 2000 metus Architektūros fakultetas buvo perkeltas į senamiestį, Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje esančius J. Tiškevičiaus rūmus.

Naujosiose Architektūros fakulteto patalpose 2000–2005 metais nebuvo bendrų studijų dirbtuvių, kūrybinis studentų darbas vykdavo individualiai. Todėl atsirado poreikis kurti ir dalintis idėjomis kartu. SIKON tapo platforma šiems studentų tikslams įgyvendinti. 24 valandų dirbtuvių formatas nulėmė ir kitokią darbų išraišką. Tapo svarbu ne tiek pats objektas, kiek jo simbolinis, naratyvinis lygmuo, kontekstas.

Studentų idėjų konkursas nuosekliai organizuoti vėl pradėtas 2001 metais. Tuo pradėjo rūpintis VGTU architektūros studentų 2001 metais įkurtas „Architektūros studentų klubas“ (ASK) kartu su laikraščiu „Statybų pilotas“, kurio leidėjas buvo A. Karalius. Organizatoriai paskelbė jau tradicine tapusią ir konkursą regeneruojančią temą – „Antano namas“. Konkurso formatas buvo tradicinis – 50 x 50 cm planšetuose grafiniais darbais arba erdviniais modeliais perteikiama idėja. Tačiau pasikeitė logotipas ir iš naujo buvo suformuoti tikslai: ,,populiarinti gerą architektūrą ir ją darančius rytdienos asus“. Tais metais į vertinimo komisiją pakviesti SIKON sumanytojai A. Karalius, G. Čaikauskas, A. Ambrasas bei vėlesnių konkursų organizatoriai, tarp jų A. Žalneravičius.

2003 metų konkurso organizatoriai ėmė keisti ir paties SIKON formatą. Tuo metu konkursų studentams netrūko, o kūrybinių dirbtuvių formatas buvo ,,nepažintas ir intrigavo“. Buvo surengtos 24 valandų dirbtuvės Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Vienas svarbiausių šio formato privalumų to meto studentams buvo kūrybinis darbas kartu, vienoje erdvėje, bendraujant, linksminantis. Paskelbta dirbtuvių tema – „Aplink…a“ Nors keitėsi konkurso logotipas turinys ir forma, visgi organizatoriai išsaugojo tradicinius idėjų pristatymo būdus: grafiniai darbai, brėžiniai ar piešiniai ant 50 x 50 cm formatų planšetų, maketai.

2005 metų SIKON, tema „Standartas“, vyko tuo pačiu formatu – 24 valandų dirbtuvės fakulteto erdvėse. Šiame konkurse jau pradėtos kurti instaliacijos – meninės kompozicijos įvairiose fakulteto erdvėse.

Mažos trukmės, aktyvus dirbtuvių formatas vertė ieškoti dalyvius naujų formų, medžiagų idėjoms išreikšti. Dalis darbų prarado architektūrines formas, tūrines erdvines kompozicijas pakeitė simbolinis, abstraktus vaizdavimas. Tapo svarbus medžiagos pasirinkimas: pradėta naudoti ir derinti įvairias skirtingas medžiagas.

2004 metais Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga buvo paskelbta SIKON tema „Lietuvos ambasada Europoje“. Šis konkursas išsiskyrė tuo, kad vėl buvo kviečiami dalyvauti užsienio šalių architektūros studentai. Pagrindinė sąlyga tradicinė – 50 x 50 cm formato planšetai su juose pateikta vizualine, grafine medžiaga. Konkurso parodoje buvo išeksponuota 20 studentų komandų darbų. Vienu iš laureatų tapo A. Neniškio ir A. Natkevičiūtės darbas. Parodos atidarymas, baigiamasis renginys įvyko „Menų spaustuvėje“ – buvusioje spaustuvėje, Maironio gatvėje. Baigiamąjį renginį taip pat sekė 24 valandų dirbtuvės, kurių metu sukurtos instaliacijos taip pat eksponuotos parodoje.

Per šio SIKON organizavimą įgyvendintas dar vienas konkurso išsaugojimo svarbus projektas. J. Reklaitė individualiomis pastangomis surinko didelį kiekį archyvinės konkurso medžiagos: išsaugoti ir jau 2001 metais eksponuoti senieji konkursiniai darbai, 1983–1989 metų metraštis, 1993–1996 metų archyvinė medžiaga, surinkta iš asmeninių buvusių organizatorių archyvų – įvairios nuotraukos, plakatai. Iš surinktos medžiagos buvo parengta ekspozicija ir pateikta kartu su SIKON 2004 darbais „Menų spaustuvėje“. Vėliau ekspozicija buvo perkelta į Architektūros fakulteto rūsius – 2001 metų parodos vietą.

2003 metais sukurtas naujais konkurso logotipas su apversta į šauktuką „i“ raide: S!KON. Taip parodomas naujos organizatorių kartos noras keisti konkurso formatą ir tikslus. Konkursuose siekta spręsti aktualias to meto architektūros problematikas: gyvenamosios aplinkos kokybės, standartizuoto projektavimo, nekontroliuojamo miestų augimo ir kitas. Darbuose šios problemos buvo išryškinamos ir hiperbolizuojamos.

Naujos perkelto Architektūros fakulteto erdvės leido organizuoti 24 valandų dirbtuves pačiame fakultete. Tarp konkurso dalyvių ėmė dominuoti komandinis darbas po du ar daugiau žmonių. Konkursiniai darbai šiuo laikotarpiu pasižymėjo laisvesniu medžiagų naudojimu ir įvairesniu jų komponavimu. Dažniausiai kurtos abstrakčios tūrinės – erdvinės kompozicijos, instaliacijos. Šioms kompozicijoms sukurti naudotas „pasidaryk pats“ principas, todėl jos buvo laikinos ir nebuvo saugojamos. Simbolinė ir naratyvinė konkursinių darbų reikšmė tapo pagrindini vertinimo kriterijumi.

Išvykstinamųjų dirbtuvių organizavimas (SIKON 2006–2015)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 metais buvo suorganizuotas pirmasis išvykstamasis konkursas, kurio metu dirbtuvės vyko visą savaitgalį. Pirmoji organizatorių pasirinkta vieta – apleistas Chaimo Frenkelio odos apdirbimo fabrikas Šiauliuose.[1] Vieta išskirtinė tiek savo istorija, tiek urbanistine reikšme miestui, tiek kultūrine reikšme. Dalis fabriko pastatų įtraukti į kultūros vertybių registrą.

Fabrike buvo įrengta dviejų dienų kūrybinių dirbtuvių stovykla, čia studentai kūrė, valgė, linksminosi ir miegojo. Pagrindinis dirbtuvių tikslas – probleminės vietos (istorinio fabriko) atgaivinimas, interpretacija ir panaudojimas architektūrinių idėjų inspiracijai. Pirmųjų išvykstamųjų dirbtuvių tema – „Adopted form“.

Fabriko erdvėse studentai kūrė laikinas instaliacijas naudodami grafiką, video, fotomedžiagą, įvairius pramoninius ar buitinius daiktus. Svarbiausias tikslas, kuriant instaliacijas – praplėsti architektūrinės kūrybos lauką, suvokti esamos situacijos problematiką, ją išryškinti bei originaliai perteikti architektūrinę idėją užduota tema. Nepaisant to, kad konkurso formatas stipriai pasikeitė, senieji jo darbai, eksponuoti 2004 metų parodoje, buvo skirti dalyvių inspiracijai.

Pirmosiose išvykstamosiose dirbtuvėse dalyvavo 134 žmonės – 45 komandos. Didžiąją dalį sukūrė Lietuvos studentai, tačiau buvo ir baltarusių, latvių, švedų bei viena amerikietė. Buvo surinkta didelė ir įvairi dvylikos žmonių komisija – tradiciškai dalyvavo buvę SIKON organizatoriai ir dalyviai, taip pat pakviesti menininkai ir architektai iš Šiaulių ir Vilniaus. Įvertinta dešimt komandų, šešioms įteikti piniginiai apdovanojimai: I vieta – 700 eurų, dvi II vietos – 350 eurų, trys III vietos – 200 eurų.

Svarbus konkurso organizatorių siekis – užmegzti ryšį su vietinėmis architektų bei gyventojų bendruomenėmis. Pirmąją dieną buvo organizuota eisena nuo Šiaulių universiteto galerijos iki fabriko. Vertinimo komisijoje, diskusijose dalyvauti pakviesi Šiaulių architektai, menotyrininkas V. Kinčinaitis. Kita neįprasta anksčiau vykusiems SIKON akcija – didžiausios lovos rekordo fiksavimas 6 val. ryte, kuomet dirbtuvių dalyviai dar miegojo.

2007 metais jubiliejinis XX-asis „Studentų idėjų konkursas“ rengtas nebeveikiančiuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Taip įtvirtinta tradicija – dirbtuvėms sukurti laikiną meninį įvykį probleminėse, dažnai nebenaudojamuose, tačiau itin vertingose erdvėse ir objektuose. Architektūros Studentai, organizuojantys SIKON, suvokė socialinę konkurso reikšmę. Šiam konkursui parinkta jau ne pirmąjį kartą parenkama tema – „Mano namas“ (panašios SIKON temos buvo skelbiamos 1983, 1986, 1993 bei 2001 metais). Šia tema studentai visuomet siekė grįžti prie architektūros kūrybos šaknų, skatino dalyvius į architektūrą pažvelgti individualiai ir taip kurti savo idealinį projektą.

Šiose dirbtuvėse 55 komandos sudarė 150 dalyvių. Didžioji dauguma buvo lietuviai, prisidėjo 7 latviai ir 3 lenkai. Kūrybinis darbas vyko 24 valandas. Kūrybinį darbą jau tradiciškai papildė senųjų SIKON darbų ekspozicija, grojama muzika. Komisija, kurią sudarė A. Kaušpėdas, A. Ambrasas, V. Dičius, R. Pumputienė ir D. Puzinas išrinko 6 laureatus.

2007 m. SIKON dvidešimtmečio proga organizatoriai įgyvendino svarbų konkurso tyrimui projektą. Buvo nufilmuota interviu su įvairių metų „Studentų idėjų konkurso“ organizatoriais, laimėtojais ir dalyviais. Šių interviu tikslas buvo surinkti skirtingus požiūrius į konkursą, organizatorių ir dalyvių siekius ir lūkesčius. Iš šių interviu buvo sumontuotas dvidešimtmečio filmukas. Kalbantieji SIKON vertina kaip iššūkį tiek organizatoriams, tiek dalyviams. Jie siekė ir ieškojo kitokių netradicinių kūrybos formų, meninės išraiškos priemonių.

2014 m. birželio 26-29 d.[2] SIKON pasiekė Baltijos jūros krantus, kur Kuršių Nerijoje, Pervalkoje, savęs, aplinkos, gamtos ribotumo temą kartu su visų Baltijos šalių studentais nagrinėjo V. Balsys, S. Slavinskas, M. Bliujus, skulptorius A. Šnaras, meno pedagogas R. Diržys ir docentė daktarė N. Strakauskaitė.

2015 m. Studentų Idėjų Konkursas pasiekė Rusnės miestelį, kur 11 studentų komandų savo idėjomis bandė spręsti aktualias šiuolaikinės meninės išraiškos dermės su istoriniu palikimu bei modernaus žmogaus santykio su etnografine aplinka problemas. Šias problemas atspindėjo tema „Sintezė“,[3] kuria buvo siekta skatinti dalyvius kurti analizuojant aplinką, ieškoti darnos tarp naujo ir seno.

Su daugiau nei 50 jaunųjų kūrėjų idėjomis ir patirtimi dalinosi Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas M. Šaliamoras, architektai G. Antanaitytė, M. Šiupšinskis, G. Stauskis, E. Neniškis, o kompetentingai komisijai, sudarytai iš architektų G. Čaikausko, T. Grunskio, S. Kuncevičiaus, G. Natkevičiaus, R. Paleko, S. Slavinsko, tapytojos L. Puipienės ir komisijos pirmininko – architekto M. Šiupšinsko, buvo patikėta išrinkti ir apdovanoti geriausius studentų darbus.

2008–2018 metų SIKON tęsė 2006 metais pradėtą konkurso formatą. Jį papildė architektūros, urbanistikos, sociologijos kitų sričių ekspertų paskaitos, ekskursijos, padedančios dalyviams lengviau įsijausti į esamą situaciją, kurti kontekstualesnius darbus. Temas organizatoriai pasirinkdavo atsižvelgdami į dirbtuvių vietą, jos specifiką, siekiamus tikslus:

  • 2008 metais Salų dvare, netoli Kamajų kaimo, Rokiškio rajone – „Erdvės konteineris“;
  • 2009 metais netoli Vilniaus esančiame Verkių popieriaus fabrike – „Būsena-end task‘;
  • 2010 metais Gargžduose – „Gargždiškio parkas“;
  • 2011 metais buvusioje psichiatrijos ligoninėje, Muitinės g., Kaune – „Reforma“ (apie nestabilumą irinervencijas);
  • 2012 metais Naujojoje Vilnioje, buvusioje ,,Neries“ gamykloje – „Indukcijos“;
  • 2013 metais Vilniaus Lazdynų mikrorajone – „Kontaktas“;
  • 2014 metais Pervalkoje, Kuršių Nerijoje – „Riba“;
  • 2015 metais Rusnės saloje – „Sintezė“;
  • 2017 metais Vilniuje VGTU ,,Linkmenų fabrike"  – ,,Miesto upė";
  • 2018 metais Alytuje  – ,,Konkrečioji utopija"
  • 2019 metais Visagine – ,, RE | AKCIJA"

Pagrindinis išvykstamųjų dirbtuvių tikslas – sukurti laikiną meninį – architektūrinį įvykį svarbiuose miestui ar vietinei bendruomenei, tačiau apleistuose objektuose. 2006–2015 SIKON metu paprastomis meninėmis priemonėmis buvo siekiama rasti idėjas, atskleidžiančias studentų požiūrį į esamą situaciją, galimus problemos sprendimo būdus. Idėjoms išreikšti buvo naudojamos skirtingos raiškos priemonės: skulptūra, instaliacija, maketai, grafiniai darbai, tekstai, muzika, videomenas, fotomontažai, performansai. Apleistos erdvės inspiruodavo dalyvius ir lengvai buvo veikiamos pokyčių ir intervencijų.

Svarbus šio periodo konkursuose tapo socialinis aspektas, santykis su miestu, jo bendruomene. 2010 ir 2015 metų dirbtuvėse ieškota idėjų atgaivinti, regeneruoti viešąsias erdves. Dalyviai stengėsi bendrauti su vietiniais gyventojais, pasiūlyti jiems idėjų, kaip patiems prisidėti prie savo erdvės atgaivinimo.

Šio „Studentų idėjų konkurso“ raidos etapo atsiradimą nulėmė į išvažiuojamąsias dirbtuves pasikeitęs formatas, kuris tuo pačiu pakeitė konkurso tikslus, jo vertę, konkursinių darbų meninę išraišką. Šiuo laikotarpiu SIKON galutinai iš architektūros reiškinio virto visuomeniniu įvykiu.

2006–2015 metais „Studentų idėjų konkursas“ organizuotas vertingose miestui ar bendruomenei viešosiose erdvėse, architektūros objektuose. Architektūros studentai siekė architektūrines veiklas ir iniciatyvas perkelti į viešumą. Todėl galima teigti, kad šiuo laikotarpiu pradėta vertinti socialinė architektūros reikšmė visuomenėje. Savo darbuose studentai ieškojo architektūrinių idėjų urbanistinėms, socialinėms ir kultūrinėms miestų problemoms spręsti.

Konkursu siekta sukurti trumpą, tačiau ekspresyvų meninį – kultūrinį įvykį. Todėl konkursų darbai pasižymi laikinumu, abstraktumu ir naratyvumu. Studentų darbai prarado išliekamąją vertę. Architektūrinei idėjai išreikšti naudotos skirtingos meninės formos: tekstai, grafika, maketai, instaliacijos, videomontažas, fotografijos, performansas ar muzika. Kadangi konkursų darbai laikini, vienintelėmis įmanomomis archyvavimo priemonėmis liko nuotraukos ir videomedžiaga.

SIKON konkurso temos (1983–2018 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1983 metai – „Mano namas“
  • 1984 metai – „Vieta (erdvė) bendravimui“
  • 1985 metai – „Nuotaikų sodas“
  • 1986 metai – „Mano namas“
  • 1987 metai – „Architektūros teatras“
  • 1988 metai – „Miesto fojė“
  • 1989 metai – „Aula“
  • 1990–1992 metais konkursas nevyko
  • 1993 metai – „Mano svajonių namas“
  • 1994 metai – „Judančio smėlio ragas“
  • 1995 metai – „Zona 13x13“
  • 1996 metai – „Tekstas=objektas”
  • 1997 metais konkursas nevyko
  • 1998 metai – „Erdvė kaip ženklas“
  • 1999 metais konkursas nevyko
  • 2000 metai – „Riba“
  • 2001 metai – „Antano namas“
  • 2002 metais konkursas nevyko
  • 2003 metai – „Aplink…a“
  • 2004 metai – „Lietuvos ambasada Europoje“
  • 2005 metai – „Standartas“
  • 2006 metai – „Adopted form“
  • 2007 metai – „Mano namas“
  • 2008 metai – „Erdvės konteineris“
  • 2009 metai – „Būsena – end task“
  • 2010 metai – „Gargždiškio parkas“
  • 2011 metai – „REforma“
  • 2012 metai – „Indukcijos“
  • 2013 metai – „Kontaktas“
  • 2014 metai – „Riba“
  • 2015 metai – „Sintezė“[4]
  • 2017 metai – „Miesto upė“
  • 2018 metai - ,,Konkrečioji utopija"
  • 2019 metai - ,,RE | AKCIJA"

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Idėjų konkurse „SIKON“ – nepataikaujanti architektūra - Statyba ir architektūra“. Statyba ir architektūra. 2014-08-10. Suarchyvuotas originalas 2016-05-01. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  2. „SiKON konkursas Pervalkoje“. architektusajunga.lt. Suarchyvuotas originalas 2014-09-06. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  3. „SIKON XXVIII – jaunųjų architektų duoklė Rusnei“. Kultūrpolis.lt. 2015-07-09. Suarchyvuotas originalas 2015-08-10. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  4. Marius Bliujus. „Studentų idėjų konkursas (SIKON 1983–2013) – kultūros ir neformaliosios architektūrinės edukacijos reiškinys“. Baigiamasis magistro darbas. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Vilnius, 2014