Pohuliankos teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pohuliankos teatras (lenk. Teatr na Pohulance) – teatro pastatas Jono Basanavičiaus gatvėje nr. 13, Vilniuje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadintas pagal ankstesnį Didžiosios Pohuliankos gatvės (lenk. Wielka Pohulanka) pavadinimą.

Statytas 19121913 m. lenkų dramos teatrui pagal arch. Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio projektą, I. Korvin–Milevskio iniciatyva, iš tuometinės Vilniaus lenkų bendruomenės surinktų lėšų. Pastate ryškūs baroko ir net romaninio stiliaus bruožai. Priskiriamas Vyslos stiliui (lenk. styl nadwiślański). Rusijos imperijos valdymo metu teatras buvo viena svarbiausių kultūrinių ir teatrinių vietų Vilniuje.

Lenkų teatras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teatras, duris atvėręs 1913 m. spalio 12 d., priklausė bendrovei „Korwin-Milewski, Bohdanowicz, Zawadzki i Spolka w Wilnie”. XX a. trečiajame dešimtmetyje pastatas buvo perduotas Vilniaus miesto tarybai su sąlyga, kad bus skirtas tik lenkų teatrams.

Čia 1917 m. rugsėjo 18rugsėjo 22 d. vyko J. Basanavičiaus vadovaujama Vilniaus konferencija, numačiusi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą, įkūrusi Lietuvos Tarybą.

1919 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko dekretu Pohuliankos teatras atiduotas lietuviams, šiame pastate turėjo veikti režisieriaus Juozo Vaičkaus kuriamas Dailės teatras. Tuo tarpu Lutnios teatras – lenkams, o Miesto teatras Rotušėje – žydams.[1]

1922 m. čia įvyko Vilniaus seimas, kurio nutarimu Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos.

1927 m. vyko garsaus rusų poeto K. Balmonto kūrybos vakaras.

Iki 1939 m. šiame pastate vaidino Wojciecho Baranowskio (1913–1915 m.), Edwardo Cepniko (19191921 m.) trupės, veikė Didysis teatras, vadovaujamas Franciszeko Rychlowskio (19231925 m.). Dėl ko 19201939 m. teatras vadinosi Didžiuoju.

Čia (1925–1929 m.) buvo įsikūręs iš Varšuvos atsikėlęs J. Ostervos ir M. Limanovskio įkurtas teatras „Reduta“, pirmasis eksperimentinis teatras Lenkijoje. Dar veikė Lenkų teatras, vadovaujamas Aleksanderio Zelwerowicziaus (1929–1931 m.), ir „Miesto teatras“, vadovaujamas Mieczyslawo Szpakiewicziaus (1931–1939 m.).

Vėlesniais metais jo scenoje debiutavo ir vaidino visas lenkų artistų žiedas, didžiausias jų antplūdis buvo karo metu. Čia yra vaidinę: Irena Eichlerówna, Nina Andrycz, Henryk Borowski, Hanka Ordonówna, Aleksander Zelwerowicz, Zygmunt Bończa-Tomaszewski, Zdzisław Mrożewski, Danuta Szaflarska, Jerzy Duszyński, Igor Przegrodzki, Hanka Bielicka.

Lietuvos teatras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, pastatas tapo Vilniaus valstybinio dramos teatro buveine: čia įsikūrė dar prieš okupaciją įsteigta ir režisieriaus Romualdo Juknevičiaus vadovaujama lietuvių aktorių trupė, 1940 m. spalio 6 d. suvaidinusi pirmąjį savo spektaklį – Hermano Hejermanso dramą „Viltis“.

1948 m. rudenį iš Kauno į Vilnių persikėlęs Valstybinis operos ir baleto teatras. Operos ir baleto teatrui pastačius naujus rūmus Antano Vienuolio gatvėje, 19741981 m. senuosiuose rūmuose vėl dirbo Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras.

Laukdamas naujosios scenos Arklių gatvėje Jaunimo teatras čia glaudėsi pusantrų metų. Būtent jame 1981 m. įvyko Eimunto Nekrošiaus spektaklio – Vadimo Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani…“ – premjera.[2]

Nuo 1986 m. iki dabar pastate įsikūręs Lietuvos rusų dramos teatras.[3]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių teatras 1918–1920. Straipsnių rinkinys. Vilnius 1981, p. 29
  2. http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/teatras-vilniaus-j-basanaviciaus-gatveje-mini-100-metu-jubilieju.htm
  3. Lukšionytė, N., Maknys, V., 1988. Teatro rūmai. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų leidykla. Т. 1: Vilnius. p. 107–108.