Mieczysław Limanowski

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mečislovas Limanovskis (lenk. Mieczysław Bolesław Wincenty Limanowski; 1876 m. sausio 6 d. Lvove – 1948 m. sausio 25 d. Torunėje) – labai plataus išsilavinimo[1] lenkų geologas, Vilniaus ir Torunės universitetų profesorius, menininkas, režisierius, artistas ir literatas.

Tėvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriko B. Limanovskio, socialistų veikėjo, senatoriaus, kilusio iš Lenkijos ir Lietuvos bajorų, sūnus.

Mokslai ir teatras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl tėvo politinių pažiūrų buvo priverstas gyventi Šveicarijoje, kur Ženevoje, Tune, Ciuriche ir Paryžiuje lankė 18851890 m. pradines mokyklas.

1890 m. grįžo į Lvovą. Dėl sveikatos turėjo nutraukti studijas Aukštojoje realinėje mokykloje ir 1899 m. išvažiuoti į Zakopanę. Ten dirbo namų mokytoju. Buvo garsaus dailininko S. I. Vitkievičiaus, kurio tėvas S. Vitkevičius kilęs iš Lietuvos, privačiu mokytoju.

1897 m. su pagyrimu išlaikė egzaminus Aukštojoje realinėje mokykloje Lvove. 18971899 m. studijavo Lvovo politechnikos institute inžinerijos skyriuje, kur pas prof. Nedzvedskį (lenk. Niedźwiedzki) susidomėjo geologija. Toliau išvažiavo į Tatrus, kur 1899 m. jam į rankas pateko prof. Uhliga monografija apie Tatrų geologiją, jam leidusi galutinai apsispręsti toliau studijuoti geologiją. Išstudijavo kaip savamokslis Tatrus ir įgijo didelės patirties tektonikoje. Išstudijavo pats visą knygą ir išvaikščiojo Tatrus, rinko ten sistematinę fosilijų ir uolienų kolekciją. Iš šių jo rinkinių vėliau buvo suformuota Tatrų muziejaus ekspozicija (Muzeum Tatrzanskie w Zakopanem).

Zakopanėje radėjo rašyti pirmuosius mokslo darbus ir taip pat apie Zakopanės stilių.

1903 m. geologijos kongreso Vienoje metu ekskursijoje po Tatrus susipažino su mokslininku šveicaru M. Lužonu ir susipažino su jo kalnų susidarymo teorija. Tapo tos teorijos šalininku. Pas Lužoną mokėsi ir E. Pasendorferis. Toliau M. Limanovskis dirba Tatruose kol 1907 m. išvažiuoja į Lozaną pas M. Lužona ir dirba laboratorijoje, klauso paskaitų universitete. Toliau nagrinėjo Tatrų, Dinarų ir Sicilijos tektonikos problemas. Ten už tyrimus atliktus Sicilijoje 1908 m. gavo daktaro laipsnį.

Sugrįžęs 1908 m. į Lvovą turėjo savo skaitomų paskaitų Lvovo universitete. Bendradarbiavo su Fizinės geografijos komisija menų ir mokslo akademijoje, Dzieduszycki'ų muziejuje Lvove ir Tatrų muziejuje Zakopanėje.

1915 m. birželį Rusijos valdžia iškėlė visus austrų tarnautojus. M. Limanovskiui persikėlus į Maskvą, dirbo Maskvoje Kultūros ir švietimo Komisijoje prie Lenkų namų. Kartu su J. Osterwa užmezgė ryšį su garsiu Rusijos režisieriumi ir teatro reformatoriumi K. Stanislavskiu. Būdamas Maskvoje surado artimų ryšių su Lenkų Teatru ir Maskvos lenkais, lenkų laikraščiuose rašė teatro recenzijas.

1917 m. pastato savo pirmą spektaklį – misteriją.

1918 m. gruodį sugrįžo į Lenkiją ir apsigyveno Varšuvoje. Įkūrė ir vadovavo teatro Lenkų meno ir teatro studijai (I Polskie Studio Sztuki i Teatru), skaitė paskaitas Varšuvos dramos mokykloje, o 1919 m. rudenį kartu su J. Osterva įkūrė (ir 19191927 m. vadovavo) pirmąjį Lenkijoje eksperimentinį teatrą „Reduta“.

1919 m. pradėjo dirbti Geologijos institute Varšuvoje. Jo siunčiamas vykdė Pomeranijos geologinius tyrimus, kurdamas Lenkijos kvartero nuosėdų stratigrafijos pamatus. Taip pat dirbo ties bendraisiais Lenkijos tektonikos klausimais. 19211922 m. dirbo geologu Varšuvoje.

Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 m. kovo 3 d. į naujai steigiamą Stepono Batoro universiteto Fizinės geografijos katedrą buvo kviečiamas į Vilnių į katedros vedėjo vietą J. Smolenskis, tačiau neatvyko.[2] Tačiau dėl Lenkijos–sovietų karo katedros steigimo reikalai užstrigo.

1925 m. Stepono Batoro universitete vėl imtasi kurti Fizinės geografijos katedrą, kuriai nuo 1926[3] m. sutiko vadovauti M. Limanovskis iki pat jos uždarymo 1939 m. gruodžio 15 d. Taip pat nuo 1933 iki 1936 m. M. Limanovskis, susirgus ir pasitraukus B. Rydzevskiui buvo Geologinės katedros, o mirus P. Radziševskiui 1933 iki 1934 m. ir Mineralogijos katedros vedėju.

Antrąjį pasaulinį karą praleido Vilniuje.

Geologiniai tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Limanovskis domėjosi geologijos, fizinės geografijos, morfologijos, tipologijos, antropogeografijos ir ekonominės geografijos klausimais. Kvartero geologijos ir geomorfologijos darbai lietė buvusios LDK žemes.[4] Jis teigė, kad Neris atsitraukiant paskutiniojo apledėjimo ledynams tekėjo į pietus dabartiniu Vokės slėniu ir plačiai išsiliejo Pietryčių Lietuvos smėlėtoje lygumoje. Tai vėliau patvirtino jo asistentės Olimpijos Svianievičiovos tyrimai.[5] Kvartero stratigrafijai vienas pirmųjų panaudojo indeksaciją.[6]

Kadangi Vilniuje nebuvo atskiro geografų sąjungos skyriaus[7], katedros darbuotojai bendradarbiavo su kitų miestų mokslo įstaigomis, su pranešimais vykdavo į konferencijas. 1931 m. M. Limanovskis dalyvavo geografų sąjungos kongrese Gdynje.[8]

19401941 m. tyrinėjo Gedimino kalną Vilniuje.

Taip pat buvo Rytų Europos mokslinių tyrimų instituto Fizinės geografijos skyriaus vedėjas.

Teatras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Limanovskio veikla Vilniuje neapsiribojo vien mokslu. Jis daug energijos skyrė teatrui „Reduta“, kuris 1925 m. persikėlė į Vilnių ir įsikūrė teatro pastate J. Basanavičiaus gatvėje. Kaip kūrėjas ir įkvėpejas bendradarbiavo su J. Osterwa, kuris jį yra pavadinęs „Redutos“ kvėpavimu. O Leono Šilerio teigimu, M. Limanovskis mokėjo kažkokiu keistu, gal kiek juokingu, bet tik jam žinomu būdu, net pačiuose bailiausiuose aktoriuose įžiebti entuziazmo ugnį. S. Jaračas teigė, kad M. Limanovskis buvo apdovanotas vaikiška intuicija, pajausdavo bet kokį melą ar rutiną scenoje. Diskutuodamas ir skatindamas aktorių vaizduotę, duodavo pavyzdžių iš geologijos.

„Redutai“ vėl persikėlus į Varšuvą, liko Vilniuje, kur susirasdavo kitos veiklos, kaip pavyzdžiui, studentų dramos būrelį.[9] Su juo statė A. Mickevičiaus "Vėlines", misteriją apie šv. Jurgį. Rašė teatro recenzijas laikraštyje „Žodis“ (lenk. Słowo).

Vilnius ir jo aplinka M. Limanovskiui turėjo didžiulės reikšmės kūrybiniam polėkiui.

Domėjosi Vilniaus istorija ir kultūra. 1931 m. katalikiškame žurnale „Tarnyboje“ (W Służbie) publikavo straipsnelį ar impresiją apie Bernardinų bažnyčios Apreiškimo paveikslą, bandė jį susieti su A. Mickevičiaus dvasiniu atsivertimu.[10]

Vilniaus įžymybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Limanovskis paminėtas J. MackievičiausVilniaus detektyviniame romane“.

Torunėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1945 m. kaip geografijos profesorius dėstė Torunės universitete. Ten visam laikui apleido teatrinę veiklą. Palaidotas Torunės kapinėse.[11]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsiminimus apie M. Limanovskį yra parašiusi jo buvusi studentė, kuri taip pat persikėlė gyventi į Torunę:

  • Roszko, L., 1975. Mieczysław Limanowski (1876-1948). Toruń.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kalinowska, M., Sadurski, A. (ed.), 1998. Mieczysław Limanowski. „Człowiek twórca świadek czasów“, Materiały z sesji naukowej – Toruń 1–3 grudnia 1995, Toruń, 446.
  2. Gaigalas, A., 2003. Geologija Stepono Batoro universitete (1919–1939). „Geologija Vilniaus universitete, Tarptautinės konferencijos medžiaga“. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 43–70.
  3. http://www.grotowski.net/en/encyclopedia/limanowski-mieczyslaw
  4. Gaigalas, A., Dvareckas, V., 1998. „Idee profesora Mieczysława Limanowskiego o kształtowaniu terytorium dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego wzwiązku z deglacjacją“, Mieczysław Limanowski, Człowiek, twórca, świadek czasów, Toruń, 301–310.
  5. Swianiewiczowa, O., 1938. „Proneries terasės Vokės slėnyje“ (vertė B. Tijūnaitytė), Kosmos, t. XIX, 143–147.
  6. Gaigalas, A., 2003. Geologija Stepono Batoro universitete (1919–1939). „Geologija Vilniaus universitete, Tarptautinės konferencijos medžiaga“. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 43–70.
  7. http://www.lgd.lt/en/about-us/history
  8. http://www.ptg.pan.pl/?Zarys_dziej%F3w
  9. http://culture.pl/pl/tworca/juliusz-osterwa
  10. Limanowski, M., 1931. Zwiastowanie, W slużbie, t. zesz. 1, Wilno: Marianum, s. 3–4
  11. http://www.pogon.lt/_NCZ_ARCHYVAS/607/pppppppp.html