Plemborgo dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Plembergo dvaras)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°17′27″š. pl. 23°25′42″r. ilg. / 55.290802°š. pl. 23.428262°r. ilg. / 55.290802; 23.428262

Plemborgo dvaras
Dvaro svirnas, 2018 m.
Dvaro svirnas, 2018 m.
Vieta Plembergas, Raseinių rajonas
Įkurtas XIX a. - XX a. pr.
Bajorų giminės Tolvaišial,
Lackiai,
Eperiešai,
Daugirdai
Pastatų būklė Išlikęs dvaro svirnas

Plemborgo dvaras – buvusi dvaro sodyba dabartiniame Plembergo kaime, Ariogalos seniūnijoje, Raseinių rajone, apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos, 0,7 km į šiaurę nuo kelio  196  AriogalaRaseiniaiKryžkalnis .

Dvarvietėje išlikęs tik mūrinis svirnas, pasiekiamas gyvenvietės T. Daugirdo gatvės gale. Yra du nedideli tvenkiniai. Dvaro svirnas įregistruotas kaip vietinės reikšmės paminklas Kultūros vertybių registre.[1]

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a. dokumentuose dvaras įvardijimas kaip Plembork ir Plenbork. Pagal Daugirdų šeimos legendą vietovardis kilęs iš, toje vietoje išsiliejančio į tvenkinius, Dubysos nedidelio intako Plynupio (Plienupio) pavadinimo. Antra žodžio dalis kildinama iš proto-germanų burgz („miestelis, įtvirtinimas“), vėliau tapusio bendriniu žodžiu Burg („pilis, tvirtovė“) arba proto-indo-europiečių kalbos žodžių bork ir berg („kalnas, pylimas“). Analogiškos etimologinės kilmės kitas Lietuvos vietovardis yra Jurbarkas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plemborgo dvaras Antano Žmuidzinavičiaus drobėje, ~1900 m.

Plemborgo dvaras pirmą kartą Raseinių žemės teismo knygose minimas 1586 m. Vėliau dvaras priklausė Tolvaišiams, Lackiams, Eperiešams, Daugirdams.

Plemborgo dvaras iš lėktuvo skrydžio, ~1919 m.

1775 m. inžinierius ir Žemaičių tijūnas Stanislovas Daugirdas (lenk. Stanisław Dowgird Ciwun Żmudzki) už uždirbtus pinigus iš kelio Kaunas-Raseiniai statybos įsigijo žemės Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje, o iš Marcinkevičiaus įsigijo Plemborgą. XIX a. pradžioje pastatė ant mūrinių pamatų vieno aukšto plytų dvarą su dviem dviaukščiais sparnais šonuose. Plemborgo dvaro pastate buvo 15 kambarių. Dvarininkas prie Dubysos pastatė malūną, nemažai pelno davė prie judraus kelio atidaryta smuklė.

Pagrindinis Plemborgo dvaro akcentas – medinis keturių kolonų portikas su dideliais žibintais ant kraštutinių kolonų. Ties priekiniu dvaro fasadu buvo išsidėstęs sodas su takeliais ir alėjomis, kurių pakraščiuose augo alyvmedžių krūmai. Plemborgo dvarui priklausė visa eilė ūkinių pastatų: molio daržinė, pytų mūro paukštidė su rūsiu, rąstų kiaulidė, kluonas su rąstų akmenų stulpais, mūriniai arklių ir galvijų tvartai, trys paprasti pagalbiniai gyvenamieji namai iš rąstų ir plytų.

Nuo 1891 m. dvaro reikalus tvarkė senųjų Žemaitijos bajorų ir dvarininkų („Gulbės“ herbo) palikuonis Tadas Daugirdas (1852-1919), garsus to meto archeologas, dailininkas, kraštotyrininkas.[2] Pirmojo pasaulinio karo metu per mūšius sudegė malūnas, nukentėjo ir kiti pastatai. Dvaro šeimininkui T. Daugirdui mirus, jis buvo palaidotas Ariogalos Daugirdų koplyčioje, dvaras atiteko jo sūnui Mykolui Daugirdui. 1931 m. per žemės reformą dvaras išparceliuotas, M. Daugirdui paliekant 154 ha žemės. 1934 m. Žemės banko valdybos nutarimu dvaras, ūkiniai pastatai ir žemė parduoti iš varžytinių Šleimai Kušelevskiui, Zorachui Kušelevskiui ir Naumui Zilbermanui. Antrojo pasaulinio karo metu dvaro pastatas buvo ardomas, medžiagos panaudotos apylinkių gyventojų trobų remontams. 1945 m. dvaro ir ūkinių pastatų likučiai bei visa žemė buvo nacionalizuota, dvaro pamatai išardyti, žemė priskirta kolūkiui, išlikę ūkiniai pastatai panaudoti tarybinio kiaulininkystės ūkio reikmėms.

Dvaro sodyboje išlikęs dvaro svirnas mūrinis, vieno aukšto, sovietmečiu iš abiejų galų padidintas mediniais priestatais. Statinys su stačiakampėmis angomis ir arkinėmis sąramomis, įrengtomis šiaurės ir pietų fasaduose.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 540 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. Daugirdui 160

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]