Paprastoji viksva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Carex nigra
Paprastoji viksva ( Carex nigra)
Paprastoji viksva (Carex nigra)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
(Wikispecies-logo.svg Liliopsida)
Poklasis: Lelijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Liliidae)
Šeima: Viksvuoliniai
(Wikispecies-logo.svg Cyperaceae)
Gentis: Viksva
(Wikispecies-logo.svg Carex)
Rūšis: Paprastoji viksva
(Wikispecies-logo.svg Carex nigra)
Binomas
Carex nigra
(L.) Reichard, 1778
Sinonimai
  • Vignea vulgaris Fuss
  • Vignantha vulgaris Schur
  • Carex vulgaris var. communis
  • Carex vulgaris Fr.
  • Carex fusca auct. non All.
  • Carex goodenoughii J. Gray.
  • Carex stolonifera Hoppe
  • Carex stolonifera subsp. vulgaris
  • Carex acuta subsp. nigra
  • Carex acuta var. nigra

Paprastoji viksva (lot. Carex nigra, angl. (Fringed) tufted sedge , vok. Steife Segge) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.

Paprastosios viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „nigra“ – paprastoji, juodoji.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuokelinių žiedų varpučių paprastai viena, retai dvi, apatinis žiedynlapis dažniausiai tokio pat ilgio kaip žiedynas arba trumpesnis už jį. Lapai plokšti arba aukštyn užsirietusiais kraštais (tai ryšku lapų viršūnėje, jaunuose ir džiūstančiuose lapuose).

Daugiametis, pilkšvai žalias, retakeris, 10– 50 cm aukščio, dažnai su ilgomis palaipomis augalas. Stiebai statūs arba kylantys, kartais truputį lenkti, aštriai tribriauniai, švelnūs, tik viršutinėje dalyje šiurkštūs, su rudomis, dažniausiai sveikomis, lakštus turinčiomis makštimis pamate; kartais pačios žemutinės makštys belakštės. Lapai beveik statūs, trumpesni už stiebą, standoki, plokšti arba šiek tiek aukštyn užsirietusiais kraštais, rečiau sulenkti, (0,5)1– 2(3) mm pločio, jų viršūnė šiurkšti, nusmailėjusi. Žiedynas (1,5)2– 5 cm ilgio, netankus, iš (2)3– 5 varpučių. Apatinis žiedynlapis arba beveik lygus su žiedynu, arba trumpesnis už jį, arba truputį ilgesnis, dažnai sulenktas, jo pakraštys šiurkštus. Kuokelinės varputės žiedyno viršūnėje, dažniausiai 1, rečiau 2 ir tada labai suartėjusios, linijiškai cilindriškos, 1– 3 cm ilgio; jų pažiedės pailgos, bukaviršutinės, per vidurį šviesesnės. Piestelinės varputės 2– 4, viena nuo kitos atitolusios, tankios, stačios, elipsiškos arba trumpai cilindriškos, 0,5– 3 cm ilgio ir 3– 4(5) mm pločio, bekotės, rečiau apatinė kotuota, kartais su kuokeliniais žiedais viršūnėje; pažiedės pailgai kiaušiniškos, bukos, rečiau smailos, tamsiai arba juosvai rudos, turi šviesų arba žalsvą ruoželį per vidurį, žymiai (kartais net dvigubai) trumpesnės už subrendusius maišelius. Maišeliai elipsiški arba kiaušiniški, (2)2,5– 3 mm ilgio, viena jų pusė plokščia, kita – iškili, žalsvi, virutinėje dalyje dažnai rudai dėmėti arba rusvi, vėliau ištisai rudi, su 5–8 ryškiomis, plonomis gyslomis išorinėje pusėje ir mažiau ryškiomis – vidinėje pusėje, trumpakočiai; snapelis trumpas, plokščiai nukirstas, su rudomis žiotimis. Vaisiai rudi, ovališki, 1,5–2,5 mm ilgio, 1,3–1,5 mm pločio.

Žydi balandžio – gegužės mėnesiais. Dulkinės ir purkos subręsta ne vienu metu. Geofitas.

Augimvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga žemapelkėse, pelkėtuose miškuose, šlapiose pievose, kartais pavieniui ir aukštapelkėse. Augantis vidutinio klimato juostoje.

Paplitimas Lietuvoje: labai dažnas visoje respublikoje. Kaip edifikatorius arba subedifikatorius išryškėja durpyninių pievų ir žemapelkių augalų bendrijose.

Bendras paplitimas: Grenlandija, beveik visa Europa, išskyrus pietinę jos dalį, Sibiras (iki Jenisiejaus upės), Azija, Šiaurės Amerika, Australija. Priklauso borealiniam floros elementui.

Lietuvoje rastos paprastosios viksvos formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Carex nigra var. elatior Lang) Asch. et Gr. – 30 –70 cm aukščio, su plokščiais, kartais labai ilgais lapais augalas. Žiedynas retas. Varputės toli viena nuo kitos prisegtos; apatinė dažnai aiškiai kotuota, jos žiedynlapis ilgesnis už visą žiedyną. Maišeliai ne taip staigiai nusmailėję ir smailesni, negu tipinės formos. Auga pelkėtose pievose, pagrioviuose, miškuose. Trakų raj. (J.Limanovska), Užpaliai.

Carex nigra subvar. tornata (Fries) Asch. et Gr. – lapai plokšti, gana platūs. Varpučių daug – iki 10. Varputės nors ilgos, bet tankios ir palyginti arti viena kitos prisegtos. Bambininkų km. (Alytaus raj.), Juodupė (Rokiškio raj.), Karmėlava (Kauno raj.)

Carex nigra subvar. dematranea (Lagg.) Asch et Gr. – pažiedės juodos, tokio pat ilgio, kaip maišeliai. Kauno Vokės apyl. (Vilniaus raj.), taip pat Trakų raj. (J. Limanovska).

Carex nigra subvar. recta (Fleischer) Asch. Et Gr. – lapai labai ilgi ir siauri. Varputės laibos, kartais nusvirusios, ne tokios gausios, retokos. Naujoji Vilnia (Vilniaus apyl.).

Carex nigra var. nigra (var. curvata Asch. Et Gr.). – 10– 30 cm aukščio, stačiais, standesniais, negu Carex nigra var. elatior, lapais augalai. Varputės palyginti arti viena kitos prisegtos, bekotės arba beveik bekotės. Žiedynlapis tokio ilgio, kaip žiedynas, arba trumpesnis už jį. Maišeliai staigiai nusmailėję. Dažna, daug kur pasitaikanti forma.

Carex nigra subvar. basigyna' (Rchb.) Aschers. – viena piestelinė pamate paretėjusi varputė ant ilgo kotelio apatinio stiebinio lapo pažastyje. Juodupė (Rokškio raj.), Padvarių km. (Ukmergės raj.), Stribiškės km. (Plungės raj.), Trakų raj.

Carex nigra f. ramifera Beck. – apatinė varputė ilgakotė, toliau nuo kitų, bet ne stiebinio lapo pažastyje. Padvarių km. (Ukmergės raj.), Trakų raj.

Carex nigra subvar. chlorostachyta (Rchb.) Aschers. – – pažiedės parpus trumpesnės už maišelius; maišeliai jas beveik visai uždengia ir varputės atrodo žalios. A. Freda (Kauno apyl.), Marijampolės apyl., Vilkaviškio apyl., Vingis (Vilniau apyl.), Žuvinto pelkė (Marijampolės raj.).

Carex nigra subvar. melaena (Wimm.) Asch. et. Gr. – pažiedės ištisai juodos. Maišeliai juodi, su žaliu snapeliu. Vilniaus apyl.

Carex nigra var. polygama (Peterm.) Asch. et. Gr. – piestelinių varpučių viršūnė, o kartais didesnė jų dalis su kuokeliniais žiedais. A. Freda (Kauno apyl.), Končaičių km. (Priekulės apyl.), Napriūnų km. (Molėtų raj.), Pirčiupio km. (Eišiškių raj.), Snaigyno ež. (Lazdijų raj.), Trakų raj.

Carex nigra var. pumila (Kük.) Asch. et. Gr. – augalai 4– 9 cm aukščio, rečiau aukštesni. Apatinės lapų makštys tamsiai rudos. Lapai gana platūs, standūs, plokšti arba lovelio pavidalo, su šiurkščia, tiesia, nusmailėjusia viršūne, trumpesni už stiebus. Varputės tankios, bekotės; jų apatinė dalis tokio pat storumo, kaip ir viršutinė. Apatinis žiedynlapis neviršija dvigubo varputės ilgio. Sausų vietų forma, augantis pelkėse, atšlaitėse, paežerėse, pamiškėse, dažniausiai sauuose smėliniuose dirvožemiuose. Ignalina, Jaskuniškio miškas (Zarasų raj.), Raseinių raj., Svėdasai (Anykščių raj.), Vilnius, Trakų ež. Apyl. (Trakų raj.).

Carex nigra var. stolonifera (Hoppe) Aschers. (Carex stolonifera Hoppe). – neaukšti, šliaužiančiomis palaipomis augalai. Apatinės lapų makštys gelsvai arba rausvai rudos. Lapai minkšti, siauri, plokšti, negilaus lovelio pavidalo, laipsniškai nusmailėjusia, siūliška, lenkta viršūne, beveik visuomet ilgesni už plonus stiebus. Piestelinės varputės 2–3, retai 4; jų pamatas ryškiai praretėjęs ir plonesnis, koteluau siūliški. Apatinis žiedynlapis žymiai ilgesnis už varputę, paprastai tokio pat ilgio, kaip žiedynas. Maišeliai plačiai kiaušiniški, pūsti, ryškiai gysloti. Auga drėgnose pievose ir ganyklose. Aukštoji Freda (Kauno apyl.). Ežerėlio miškas (Kupiškio raj.), Gaižiūnai (Kauno raj.), Leipalingis (Lazdijų raj.), Nemenšinės raj., Kauno Vokė (Vilniaus raj.), Radiškiai (Kovarskas) ir kt.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gerai pakenčia ganymą. Chemine sudėtimi nedaug tesiskiria nuo vidutiniško varpinių žolių šieno. Anksti nupjautos žolės šienas pagal Golubencovą turi apie 9–10 % proteino, 8 % baltymų, 51–54 % beazotinių ekstraktinių medžiagų, 30–31 % ląstelienos nuo absoliučiai sausos medžiagos. Augalų bendrijų, kuriose vyrauja paprastoji viksva, derlius paprastai neviršija 10–15 cnt šieno iš ha. Šienas ir žolė gyvulių ėdami vidutiniškai. Liaudies medicinoje kaitinti vaisiai vartojami skaudamų sąnarių ir kitų skaudamų vietų tvarstymui.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
  • V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.