Nepasiekiamoji sala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 37°18′ p. pl. 12°40′ v. ilg. / 37.300°š. pl. 12.667°r. ilg. / 37.300; 12.667

Nepasiekiamosios salos nuotrauka iš dirbtinio žemės palydovo
Eudyptes moseleyi pingvinai saloje. HMS Challenger ekspedicijos nario piešinys

Nepasiekiamoji sala (angl. Inaccessible Island) – vulkaninės kilmės sala esanti pietiniame Atlanto vandenyne. Sala yra Tristano da Kunjos salyne, priklausanti Šventosios Elenos, Dangun Žengimo ir Tristano da Kunjos salų administraciniam-politiniam vienetui ir valdoma iš Džeimstauno gyvenvietės (Šv. Elenos sala) - šios salos yra Jungtinės Karalystės užjūrio valdų dalis. Nepasiekiamosios salos plotas 12,65 km², ir ji yra už 40 km į pietvakarius nuo artimiausios jai gyvenamos Tristano da Kunjos salos.[1]

Saloje nėra nuolatinės žmonių populiacijos, bet retkarčiais čia apsilanko nedidelis mokslininkų ir gamtosaugos valdymo grupių skaičius. 1997 m. sala paskelbta draustiniu ir kartu su Gofo sala sudaro UNESCO pasaulio paveldo objektą. Ją galima pasiekti tik su gidu, plaukiant laivu iš Tristano da Kunjos salos.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepasiekiamoji sala yra užgesusio ugnikalnio veikusio prieš 6 mln. metų viršūnė. Jos centrinė dalis, tai suskaidyta plynaukštė, aukščiausia pakyluma “Kerno kalva“ iškylusi 449 m aukščio virš jūros lygio.[2] Salos krantai – labai aukšti, neįveikiami skardžiai. Šiaurės rytų klifuose yra 230 m aukščio krioklys. Sala randasi vidutinių platumų jūrinio klimato zonoje.

Augalija skurdi – būdingi žolynai su papartynais, bet tarp jų 8 endeminės augalijos rūšys.

Saloje yra dvi endeminės paukščių rūšys, tarp jų ji garsi mažiausiu pasaulyje neskraidančiu paukščiu – atlantizija (Laterallus rogersi).[3] Taip pat yra keliaujančiųjų albatrosų, uolinių kuoduotuojų pingvinų, tristaninių strazdų, antarktinių žuvėdrų. Viso saloje veisiasi 24 jūrų ir sausumos paukščių rūšys.

Iš žinduolių, saloje veisiasi ir subtropiniai jūrų lokiai (Arctocephalus tropicalis)[4] ir mažiausiai 10 endeminių bestuburių rūšių.

Saloje nėra driežų, vėžlių, gyvačių, varlių, vėžlių, sraigių, drugelių ir sausumos žinduolių.[5]

Seniau saloje buvo įveisti šunys, avys, ožkos, kiaulės, galvijai tačiau neišliko.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepasiekiamoji sala atrasta 1652 m. olandų laivo 't Nachtglas įgulos. Žemėlapyje pažymėta kaip „nepasiekiamoji“, nes dėl stačių krantų jūreiviai nerado kur prisišvartuoti. 1871 m. saloje įsikūrė vokiečiai, broliai Stoltenhofai, tačiau dėl maisto trūkumo nesugebėjo išsilaikyti ir 1873 m. išvyko su salas tyrinėjusio HMS Challenger laivo ekspedicija. Vėliau salą daugiausia lankė mokslinės ekspedicijos bei tristaniečiai, kurie čia rinko guaną ir kiaušinius.

Nepasiekiamosios salos panorama nuo vandenyno

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. jstor.org / The Denstone Expedition to Inaccessible Island; M. K. Swales, C. P. Siddall, N. J. Mateer, H. N. Hall, R. C. Preece and M. W. Fraser / The Geographical Journal, Vol. 151, No. 3 (Nov., 1985), pp. 347-350 (4 pages) | Published By: The Royal Geographical Society (with the Institute of British Geographers)
  2. tristandc.com / Inaccessible
  3. whc.unesco.org / Gough and Inaccessible Islands
  4. rsis.ramsar.org / Inaccessible Island
  5. generalist.academy / Inaccessible island

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg