Kibirkštis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kibirkštys, susidarančios degant bengalinei ugnelei
Žiebtuvėlio kibirkštys

Kibirkštis – smulki švytinti ar deganti dalelė, susidaranti degimo ar smūgio metu.

Degimo kibirkštys būna dvejopos – susidarančios savaime degimo metu ir susidarančios nuo smūgio ar panašaus energingo mechaninio veiksmo.

Paprastos degimo kibirkštys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai smulkios degančios ir švytinčios dalelės, kurios lekia kartu su liepsna degant kai kurioms medžiagoms ar atitrūksta nuo degančio daikto, nukrenta ir kurį laiką dega ir švyti.

Degimo kibirkščių susidarymas kartais specialiai naudojamas tam, kad sudaryti dekoratyvinį efektą. Toks degimas naudojamas bengalinėse ugnelėse (kitaip – šaltosiose ugnelėse).

Smūginės degimo kibirkštys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tokios kibirkštys susidaro smūgio metu atitrūkstant smulkioms dalelėms, kurios nuo smūgio įkaista ir paprastai užsidega. Kibirkščiuoja galandimo įrenginiai, kai galandami plieniniai įrankiai.

Taip veikia titnaginis skiltuvas arba titnaginių šautuvų skėlimo mechanizmas, kai titnagu smogiant į plieną susidaro degančios geležies kibirkštys.
Tas pats principas naudojamas daugelyje žiebtuvėlių, kur besisukantis plieninis ratukas nuplėšia smulkias daleles nuo vadinamo „akmenėlio“, kuris yra specialaus lydiniocerio ir lantano gabalėlis. Atplėšiamos dalelės įkaista ir užsidega, taip virsdamos kibirkštimis, kurios padega žiebtuvėlio degalus.