Piliakalnių piliakalnis (Marijampolė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Piliakalnių piliakalnis (Marijampolė)
Piliakalniai piliakalnis 2007.JPG
Piliakalnis iš rytų pusės

Piliakalnių piliakalnis (Marijampolė)
Koordinatės
54°40′4″ š. pl. 23°20′52.9″ r. ilg. / 54.66778°š. pl. 23.348028°r. ilg. / 54.66778; 23.348028Koordinatės: 54°40′4″ š. pl. 23°20′52.9″ r. ilg. / 54.66778°š. pl. 23.348028°r. ilg. / 54.66778; 23.348028
Savivaldybė Marijampolės savivaldybė
Seniūnija Šunskų seniūnija
Aukštis 4 m
Plotas 18x20
Naudotas I tūkstantmetis
Žvalgytas 1954
Registro Nr. A239P /u.k. 5097/ AR341/

Piliakalnių piliakalnis (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 5097; senas registro kodas - A239P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR341) – piliakalnis Marijampolės savivaldybės teritorijos šiaurės vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šunskų (Šunskų seniūnija), Rytupio kairiajame krante.

Pasiekiamas keliu Marijampolė – Šunskai, už Šunskų pavažiavus link Kazliškių, Sarakuose pasukus į kairę vakarų kryptimi, už 920 m ties kelio posūkiu į kairę pasukus į dešinę šiaurėn, už 190 m yra už sodybos.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas nedidelėje kalvoje, esančioje aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Rytupio slėnį. Bendras jo ilgis rytų – vakarų kryptimi 120 m, didžiausias plotis – 90 m. Šlaitai nuo slėnio pusės statūs, iki 4 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 25 m ilgio ir 27 m pločio šiaurės vakarų krašte, kuriame supiltas 30 m ilgio, 1,5–2 m aukščio ir iki 12 m pločio pylimas, o už jo iškastas 8 m pločio ir 0,5 m gylio griovys. Aikštelės šiauriniame krašte supiltas 0,4 m aukščio ir 3,5 m pločio pylimas. Pylimas apardytas bulviarūsių, jo dalis apie 1964 m. nukasta upelio užtvankai, o šiauriniame šlaite ­- karjero vieta. Piliakalnis apaugęs liepomis.

Į pietus nuo piliakalnio, 0,3 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Šiaurinėje piliakalnio papėdėje per pelkę ėjo 2 kūlgrindos: viena 20x3 m dydžio, kita, 150 m į pietus nuo pirmosios – 40x0,6 m dydžio.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. 1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu AR341[1], 1997 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A239)[2], 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu A239P[3], 2005m. balandžio 29 d. pripažintas valstybės saugomu paminklu[4].

Paminklo teritorijos plotas 0,30 ha.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis žinomas nuo seno, tarpukariu buvo ūkininko Juozo Akelaičio žemėje. Kaip kultūros paveldo objektą jį 1935 m. išaiškino Valstybės archeologijos komisija[5].

1954 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas. Aikštelėje aptiktas kultūrinis sluoksnis su degėsiais, anglimis, apdegusio molio tinko trupiniais.[6].

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Piliūnų piliakalnis 6,5 km Griešių piliakalnis 7 km Blank-50px.png
Kudirkos Naumiesčio piliakalnis 33 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Naujasodžio piliakalnis 26 km
Šukių piliakalnis 27 km Meškučių piliakalnis 13 km Šakališkių piliakalnis 25 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 122.
  2. Valstybės žinios, 1998, vasario 7, Nr. 14.
  3. Valstybės žinios, 1998, gegužės 20, Nr. 49.
  4. Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis, 2004 m..
  5. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. , b. 30, l. 193–198.
  6. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2. Vilnius: Mintis, 1975, p. 135, Nr. 579.
  • Kaminski A. Materialy do bibliografii archeologicznej Jacwiezy od I do XIII w. – Materialy Starozytne, t. 1. Warszawa, 1956, str. 241.
  • Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 106­-107.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]