Šakališkių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šakališkių piliakalnis
Šakališkiai piliakalnis 20100723 1.JPG
Piliakalnis iš šiaurės pusės

Šakališkių piliakalnis
Koordinatės
54°33′14.3″ š. pl. 23°41′20.4″ r. ilg. / 54.553972°š. pl. 23.689000°r. ilg. / 54.553972; 23.689000Koordinatės: 54°33′14.3″ š. pl. 23°41′20.4″ r. ilg. / 54.553972°š. pl. 23.689000°r. ilg. / 54.553972; 23.689000
Savivaldybė Marijampolės savivaldybė
Seniūnija Igliaukos seniūnija
Naudotas I tūkstantmetis - XIII a.
Žvalgytas 1954, 1962
Registro Nr. A229KP /22973: 5082, 22974 / AR326 /

Šakališkių piliakalnis su gyvenviete (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas: komplekso – 22973, piliakalnio – 5082, gyvenvietės – 22974; seni registro kodai: komplekso – A229KP, piliakalnio – A229K1P, gyvenvietės – A229K2P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR326) – piliakalnis su papėdės gyvenviete rytiniame Marijampolės savivaldybės teritorijos pakraštyje, Šakališkių kaime (Igliaukos seniūnija), kairiajame Šlavantos upelio krante.[1]

Pasiekiamas iš plento Marijampolė – Prienai Šakališkiuose pasukus link Daukšių, už 280 m pasukus į kairę pietvakarių kryptimi ir pavažiavus 550 m – yra priekyje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis žinomas nuo seno. XX a. pradžioje jį aprašė kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas[2]. 1935 m. Valstybės archeologijos komisija surinko apie piliakalnį medžiagą ir įpareigojo žemės savininką Joną Karalių jį saugoti[3].

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu AR326[4]. 1997 m. piliakalnis su gyvenviete įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą kaip kultūros vertybių kompleksas A229K[5], kuris 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu A229KP[6], o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu[7].

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Piliakalnių piliakalnis (Marijampolė) 22 km Naujasodžio piliakalnis 13 km
Pašlavančio piliakalnis 8,5 km
Blank-50px.png
Meškučių piliakalnis 22 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Šaltinėnų piliakalnis 20 km
Varnupių piliakalnis 12 km Riečių piliakalnis 8 km Kieliško piliakalnis 15 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Piliakalnis su gyvenviete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis ir papėdės gyvenvietė. Paminklo teritorijos plotas – 21800 m². Šiaurėje ji ribojasi su Šlavantos upeliu, vakaruose – bevardžiu upeliu, o iš kitų pusių ją juosia miškas. Piliakalnio šiaurės vakarinėje papėdėje stovi betoninė anotacinio ženklo lenta, o teritorijos šiauriniu pakraščiu palei upelį praeina lauko kelias į kaimo ganyklas.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis kalvinio tipo, balno formos, įrengtas atskiroje kalvoje, stūksančioje Šlavantos dešiniajame krante. Jis ovalo plano, 80 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir iki 60 m pločio. Šlaitai statūs, iki 10 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 10 m ilgio ir 6 m pločio, iš visų pusių apjuosta 8­15 m pločio pylimo, kuris šonuose iki 1 m, o galuose – 2,5-­3 m aukščio.

Pietrytinis pylimas perkastas, šiaurės rytų pylime įrengtas trianguliacijos punktas. Piliakalnis dirvonuoja, šiauriniame šlaite auga eglė.

Papėdės gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytinėje, pietinėje ir pietvakarinėje piliakalnio papėdėse plyti papėdės gyvenvietė, apimanti 1,5 ha plotą. Teritorija dirvonuoja, šienaujama, paviršius nežymiai žemėja nuo piliakalnio į vakarus ir pietus.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1954 m. ir 1962 m. piliakalnį ir gyvenvietę žvalgė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas. Žvalgymų metu papėdės gyvenvietės teritorijoje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, gyvulių kaulų. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. [8].

Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečiu – XIII a.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Zabiela. Šakališkių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 825 psl.
  2. Juozapas Radziukynas. Suvalkų rėdybos piliakalniai. Varšava, 1909, p. 10.
  3. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. 1, b. 30, l. 87-95.
  4. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 121.
  5. Valstybės žinios. 1998, vasario 7, Nr. 14.
  6. Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais, 1998-05-19.
  7. Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis, 2005-04-29.
  8. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2. Vilnius: Mintis, 1975, p. 159, Nr. 706.
  • Apleisti piliakalniai. – Lietuvos aidas, 1933, lapkričio 11.
  • A. Kaminski. Materiały do bibliografii archeologicznej Jaćwieży od I do XIII w. – Materiały Starożytne, t. 1. Warszawa, 1956, str. 253.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1993, p. 59, 64.
  • Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 107, 170, 171.
  • Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius, 1997, p. 108–109.
  • Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. 2 (sud. Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela). Vilnius, 2005.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]