Omano imperija
| `Uman Omano imamatas | ||||
| imamatas | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Rustakas (iki 1779), Maskatas (1779–1840), Zanzibaras (1840–1856) | |||
| Kalbos | Arabų | |||
| Valdymo forma | Teokratija | |||
| Istorija | ||||
| - Jarubidų dinastijos pradžia | 1624 m., 1624 | |||
| - Imperijos skilimas | 1856 m. | |||
Omano imperija – Omano istorijos laikotarpis 1624–1856 m., kuomet valstybei buvo būdingas ekspansyvumas. Omano hegemonija klestėjimo laikotarpiu apėmė ne tik dabartinio Omano, bet ir Bachreino, Kataro, dalies Persijos, taip pat Tanzanijos, Kenijos, Somalio, Komorų teritorijas.
Šis laikotarpis sutampa su Penktuoju Omano imamatu. Nuo 1784 m. Omano imperijos teritorijoje oficialiai egzistavo du politiniai vienetai: teokratinis Omano imamatas ir sekuliarus Maskato sultonatas. Nuo 1856 m. jiems prigijo pavadinimas Omanas ir Maskatas.
Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
|---|
| Omano istorija |
| Maganas |
| Omano imamatai: |
| Pirmasis > Antrasis > Trečiasis |
| Svetimšalių valdymas: |
| Bujidai > Kermano sultonatas |
| Nabhani dinastija |
| Portugalai, Osmanai |
| Omano imperija: |
| Jarubidai (1624-1719) > Al Saidai |
| Omanas ir Maskatas, Sutartinis Omanas, Imamatas (1913-57) |
| Omanas, JAE |
Jarubidai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1515 m. Omanas buvo padalintas į dvi dalis: pajūrio teritorijas kontroliavo Portugalija, o kalnuotą krašto gilumą (Omano imamatą) valdė vietinė Nabhani dinastija.
1624 m. Imamate į valdžią atėjo nauja Jarubidų dinastija. Antrasis jos valdovas Sultan I bin Saif, pasinaudodamas Portugalijos nusilpimu, 1650 m. užėmė pakrantę ir išvijo portugalus iš šalies, suvienydamas valstybę. Kadangi atsitraukę portugalai nebebuvo stipri jėga regione, Omano imperija greitai plėtėsi buvusių jų teritorijų sąskaita. Per labai trumpą laiką Imamatui pavyko užvaldyti didelę dalį Portugalijos Rytų Afrikos, t. y. šiaurinę Svahilių kranto atkarpą. Pietine riba tarp Omano ir Portugalijos tapo Mozambiko miestas.
Imperija buvo tipiška talasokratija, apjungusi daugybę miestų-valstybių į vientisą prekybinę sistemą. Ši imperija atgaivino beveik 200 metų nesivysčiusią prekybą Indijos vandenyne, ir jos ekonomika rėmėsi afrikinėmis ir azijinėmis prekėmis, tokiomis, kaip dramblio kaulas, fajansas, perlai, stiklas, medvilnė, šilkas, smilkalai, prieskoniai ir pan.
Al Saidai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1719 m. šalyje prasidėjo krizė, kurią lydėjo pilietinis karas tarp dviejų didžiausių klanų: hinavių ir ghafirių. Interesai kirtosi dėl religinių nesutarimų ir dėl sosto pretendentų. Pasinaudoję krize, į šalį savo armiją 1743 m. įvedė Persijos imperija. Išorinė krizė paskatino greičiau baigti tarpusavio nesutarimus ir sukėlė masinį sukilimą prieš persus. 1749 m. į sostą sėdo Abu Hilal Ahmad bin Said, kuris pradėjo naują Al Saidų dinastiją.
Al Saidų valdymas pasižymėjo ramybe ir klestėjimu. Jo metu imperija dar labiau išsiplėtė, ypač į Aziją, t. y. į Persijos teritorijas. Tuo metu ji įgijo kolonizacijai būdingų bruožų, nes steigė savotiškas prekybines kolonijas Pietų Azijoje, Pietinėje Afrikoje, Jemene ir kitur.
Tačiau Omane reiškėsi vidinė įtampa tarp ekspansyvaus pajūrio ir teokratiškos krašto gilumos. Antrasis Al Saidų atstovas Said bin Ahmad 1784 m. atsisakė sosto, suteikdamas Omano imamatui nepriklausomybę, ir taip padalindamas šalį: kalnuotame Omane įsitvirtino vietinių imamų dinastija, o Al Saidų įpėdiniai kontroliavo tik pakrantę, kuri žinoma kaip Maskato sultonatas.
Nuosmukis ir skilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XIX a. pradžioje vis labiau reiškėsi imperijos atsilikimas technologijų srityje, ir vis sunkiau buvo konkuruoti su augančia Britų imperijos galia. Buvo sunku sukontroliuoti piratus, siautėjusius regione. 1820 m. britai privertė dalį imperijos, tuo metu vadinamą Piratų krantu, atskilti nuo Omano. 1853 m. ji tapo žinoma kaip Sutartinis Omanas (dabartiniai JAE). Dėl įvairių priežasčių šalies sostinė 1840 m. iš Maskato perkelta į Zanzibarą.
Mirus sultonui Sa'id ibn Sultan, du jo sūnūs ėmė kovoti dėl valdžios, kas galiausiai lėmė sultonato skilimą. Majid ibn Sa'id 1856 m. užvaldė pietines buvusios Omano imperijos teritorijas (Svahilių krantą) ir įkūrė Zanzibaro sultonatą, kuris kontroliavo visas rytinės Afrikos pakrantes, o kitam sūnui, Thuwaini bin Said liko imperijos teritorijos Azijoje. Jo valstybė toliau žinoma kaip Omanas ir Maskatas.
Administravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Omano imperija administraciškai dalijosi į dvi dalis, kurios vėliau ir nulėmė krašto skilimą:
- Bor al-Arab – buvo vadinamos teritorijos Azijoje, kurioms priklausė Maskatas, Tikrasis Omanas, Piratų krantas, Dofaras, Machra, taip pat Bahreinas, Kešmas, Ormuzas, Larakas
- Bor az-Zindž – taip vadintos teritorijos Afrikoje, kurioms priklausė Zanzibaras, Pemba, Kilva, Mafija, Lamu, Patė, Malindis, Gedi, Mombasa, Benadiris, taip pat salos pietuose, kaip Komorų salos, Seišelių salos, šiaurinis Madagaskaras.
Be to, imperija kontroliavo savotiškas prekybines kolonijas už savo hegemonijos ribų: Sofala, Adenas, Basra, Gvadaras ir pan.