Ludmiła Roszko
Liudmila Roško (lenk. Ludmiła Roszko, 1913 m. birželio 15 d. Novosvitliwce, Ukraina[1] – 2000 m. gruodžio 19 d. Torunė) – lenkų geologė ir geomorfologė. Kurį laiką gyveno ir dirbo Vilniuje.
Tėvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvas – Vasilijus Porfirovičius Rožkovas (rus. Василий Порфирьевич Рожков), g. 1877 m., kilęs iš Lugansko apylinkių, stačiatikis, žemakilmis, dvasinės seminarijos absolventas, o vėliau baigė Jurjevo universiteto fizikos skyrių. Dirbdamas Smolensko moterų gimnazijoje matematiko mokytoju, mokė Jadvygą Domanską, kilusios iš patriotiškai nusiteikusios lenkų giminės, turinčios aristokratiškų šaknų, katalikę.[2] Kleis metus gyveno Murome, Rusijoje, kur tėvas dirbo mokytoju.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1917 m. kilo revoliucija ir tėvui, vienam iš jų gyvenamo miesto baltagvardiečių lyderių, teko bėgti, o motina neteko turto. Kartu su dviem dukterimis, Liudmila ir Valerija, atvyko į Vilnių, kur apsigyveno pas brolį.
Vilniuje 1933 m. baigė seserų nazaretiečių gimnaziją ir pradėjo studijuoti Stepono Batoro universitete Geografijos skyriuje ir 1939 m. vadovaujant Mečislavui Limanovskiui studijas pabaigė.
Antrojo pasaulinio karo metu dirbo mokytoja VI Vilniaus mergaičių gimnazijoje, o 1941–1944 m. pasiraukė į pogrindinę pedagoginę veiklą. Tuo metu ji buvo viena iš šešių studenčių, vadinamojo „Vilniaus šešetuko“ (lenk. "Wileńską Szóstką"), kurios globojamos kunigo M. Sopočko, rengdavo religinį mokymą. Nuo 1944 iki 1945 m. dirbo Geologijos institute.[3]
Po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po karo su Stepono Batoro universiteto darbuotojų grupe persikėlė į Torunę, kur 1945 m. spalio 1 d. buvo priimta asistente universiteto Fizinės geografijos skyriuje. 1951 m. gavo geografijo sdaktarės laipsnį už darbą apie Mozūrijos ežeryno morenų sudėtį. 1955 m. tapo docente.
Toliau buvo atsidavusi religinei veiklai.[4] Už tai buvo nuteista (1962 m.) dvejiems metams kalėjimo, tačiau bausmė sustabdyta.[5]
Liudmilai Roško buvo uždrausta toliau dėstyti, atimtas tarnybinis butas, įšaldyta karjera, draudžiama išvykti į užsienį, asistentų neskyrimas, siekta sumažinti mokslinį laipsnį. Trys kreipimai suteikti profesoriaus vardą dėl politinių priežasčių liko nepatenkinti.
Mokslo istorijos Vilniuje darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mieczysław Limanowski (1876-1948) (1975)
- Zakład Geografii Fizycznej Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie (1984)
- Rozwój badań z zakresu geografii osadnictwa i ludności w ośrodku wileńskim w okresie międzywojennym (1993)
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Gaigalas, A., 2003. Geologija Stepono Batoro universitete (1919–1939). „Geologija Vilniaus universitete, Tarptautinės konferencijos medžiaga“. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 43–70.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Рожкова, Л., В., 2013. Akt urodzenia, w: Archiwum Państwowe Obwodu Ługańskiego na Ukrainie - Державний Aрхів Луганської Oбласті, Ф.126, Оп. 17, cпp. 44, apк. 47 зв; Damazyn, M. Profesor Ludka. Toruń, s. 20.
- ↑ Damazyn, M., 2013. Zarys biografii i życia duchowego Ludmiły Roszko. Ludmiła Roszko (1913-2000). Wybitny geograf i współzałożycielka Instytutu Miłosierdzia Bożego w setną rocznicę urodzin. Wyd. nauk. UMK, Toruń, p. 95.
- ↑ http://instytutmb.com/historia.html
- ↑ Ten pat.
- ↑ Polak, W., 2008. Działania Służby Bezpieczeństwa przeciwko Instytutowi Miłosierdzia Bożego. Sprawa Ludmiły Roszko i Janiny Martusewicz w 1960 roku. In W. Polak, W. Rodzynkowski, J. Szyling, (red.), Diecezja Chełmińska w czasach komunizmu (1945–1990). t. 1, p. 155–188.