Lietuvos nacionalinis kultūros centras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Koordinatės: 54°41′06″š. pl. 25°17′43″r. ilg. / 54.685093°š. pl. 25.295242°r. ilg. / 54.685093; 25.295242

Įkurta 1941 m.
Panaikinta {{{Panaikinta}}}
Trumpinys LNKC
Tipas Biudžetinė įstaiga
Anksčiau Lietuvos liaudies kultūros centras
Jurisdikcija LR KM
Buveinė Sereikiškių parkas,
B. Radvilaitės g. 8,
01124 Vilnius
Metinis biudžetas {{{Metinis biudžetas}}}
Vadovas Saulius Liausa
(nuo 2006)
Pavaduotojas
Darbuotojų 49 (2023-07)[1]
Narių skaičius {{{Narių skaičius}}}
Biudžetas 1,93 mln. (2022)[2]
Aukštesnioji agentūra {{{Aukštesnioji}}}
Svetainė LNKC.LT
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti
Buveinė
2009 m.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras – Lietuvos kultūros mokslinė/taikomoji įstaiga.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956–1964 m. leido žurnalą „Meno saviveikla“.

Darbuotojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Centre dirbo >360 specialistų.

Tarp jų nemažai ilgamečių, daug nusipelniusių įstaigai: profesoriai Vytautas Jakelaitis ir Algirdas Vyžintas, choreografai Marija Vaitulevičiūtė, Regimantas Astikas, Laimutė Kisielienė, Kazys Poškaitis, režisieriai Alfonsas Zauka, Marija Vyskupaitienė, Stanislava Surkevičienė, teatrologai Antanas Vengris, Gražina Mareckaitė, etnologas Juozas Kudirka, menotyrininkė Giedrė Puodžiukaitytė, chorvedys Petras Puošiūnas, žurnalistas Algimantas Čižauskas. Yra dirbę žymių kraštotyrininkų, rašytojų, kompozitorių (Balys Buračas, Bronius Radzevičius, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Raudonikis, Vytautas Barkauskas, Adolfas Krogertas, Justinas Jonušas, Augustinas Kepenis ir kt.).

Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1941–1960 m. Liaudies kūrybos namai;
  • 1960–1979 m. Liaudies meno rūmai;
  • 1979-1990 m. Mokslinis metodinis kultūros centras;
  • 1990-2016 m. Lietuvos liaudies kultūros centras;
  • Nuo 2016 m. spalio 5 d. Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ventras turi 3 skyrius:

  • Etninės kultūros – Folkloro, papročių ir apeigų, tautodailės ir nematerialaus kultūros paveldo specialistai, žurnalo „Būdas“ („Liaudies kultūra“) redakcija.
  • Mėgėjų meno kūrybos – Choreografijos, muzikos, teatro specialistai.
  • Regionų kultūros – Regionų kultūros informacijos, leidybos, garso įrašų studija, Liaudies kūrybos archyvas, biblioteka ir kt.

Archyve sukaupti 198 etninės kultūros rankraščiai, 1449 garso ir 996 vaizdo juostos, 600 skaidrių, 11 462 fotonegatyvai ir fotonuotraukos, 8301 skaitmeninis fotonegatyvas, 11 000 choreografinio folkloro aprašų. Biblioteka kaupia Dainų švenčių archyvą, mėgėjų meno visų sričių ir žanrų repertuarą, etninės kultūros, kraštotyros leidinius, filosofinę, sociologinę ir kultūrologinę literatūrą, turi daugiau kaip 17 000 knygų. Lietuvos folkloro garso įrašų fonde nuo 1995 m. sukaupta daugiau kaip 400 įrašų.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teikia metodinę pagalbą kultūros ir švietimo įstaigų mėgėjų meno kolektyvams, užsienyje veikiantiems lietuvių bendruomenių kolektyvams, jų vadovams, kultūros centrams. Rūpinasi regionų, kraštų kultūros ir meno šakų savitumo išsaugojimu, remia valstybinių ir nevalstybinių etninių ir mėgėjų kultūros institucijų, kolektyvų, asmenų veiklą, padeda organizuoti įvairius renginius, renka, tiria ir skelbia etninės kultūros (tautodailės, tautinio kostiumo, muzikos ir choreografijos folkloro, papročių, liaudies medicinos) daugiausia nematerialųjį paveldą, rengia ekspedicijas, fiksuoja ir analizuoja mėgėjų kūrybos istorijos raidą, šiuolaikinę raišką, gaivina ir skleidžia įvairias liaudies kultūros formas, skatina ir propaguoja šalies mėgėjų kūrybos vertingiausių tradicijų tęstinumą, naujas jų kultūros raiškos formas. Rengia šalies, regioninius teorinius, praktinius seminarus, kursus, skaito paskaitas, nagrinėja kt. valstybių mėgėjų kultūros raišką ir patirtį, skatina meno kolektyvų, specialistų bendradarbiavimą, dalyvavimą įvairiose tarptautinėse institucijose ir judėjimuose.

Nuo 1946 m. rengia Lietuvos dainų šventes, įvairių meno sričių ir žanrų tarptautinius renginius – folkloro festivalį „Baltica Archyvuota kopija 2018-10-02 iš Wayback Machine projekto.“ (nuo 1987 m.), instrumentinį folkloro festivalį „Griežynė“ (nuo 1992 m.), Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventę (nuo 1995 m.), Baltijos valstybių vokalinių ansamblių konkursą (nuo 2006 m.), t. p. nacionalinius renginius – solistų ir vokalinių ansamblių konkursą „Sidabriniai balsai“ (nuo 1976 m.), vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkursą „Tramtatulis“ (nuo 2005 m.), Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursą (nuo 2002 m.; 1977–1987 m. vadinosi „Dainuoju darbo Lietuva“, 1960–1977 m. – Dainų švenčių konkursai), Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalį konkursą „Mes Lietuvos vaikai“, Lietuvos berniukų chorų festivalį akciją „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, pučiamųjų orkestrų čempionatą (visi nuo 2001 m.), aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalį (nuo 1995 m.), liaudiškų šokių konkursą „Pora už poros“ (nuo 1969 m.), vaikų ir moksleivių konkursinį festivalį „Aguonėlė“ (nuo 1986 m.; 1976–1986 m. – tautinių šokių ansamblių konkursas), jaunimo liaudiškų šokių ansamblių konkursą „Kadagys“ (nuo 1995 m.), vyresnio amžiaus žmonių tautinių šokių ansamblių ir grupių koncertinių programų konkursinį sambūrį „Iš aplinkui“ (nuo 2002 m.), lėlių teatrų konkursinę apžiūrą „Molinuko teatras“ (nuo 1976 m.), miestų ir rajonų centrų suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūrą šventę „Atspindžiai“ (nuo 1991 m.), kaimo teatrų apžiūrą šventę „Pastogė“ (nuo 1994 m.), skaitovų ir poezijos spektaklių apžiūrą šventę „Verdenė“ (nuo 1998 m.), vaikų ir jaunimo teatrų šventę „Šimtakojis“ (nuo 2001 m.).

Rengia mėgėjų meno kolektyvų apžiūras, konferencijas, liaudies meno parodas, t. p. konkursus (regioninį – „Tradicija šiandien“, nuo 1999 m., teminį etnografinės tautosakinės medžiagos rinkimo – „Etninės kultūros šaltiniai“, nuo 1994 m.). Įgyvendina lietuvių tautinio kostiumo rekonstrukcijos (sukurta 86 lietuvių tautinių kostiumų kolekcija, leidinys „Lietuvių tautinis kostiumas“ 2006 m.), kryždirbystės tradicijų kompleksinio tyrimo, išsaugojimo ir plėtotės (abi nuo 1991 m.), Tradicinės kultūros vertybių sąvado (nuo 2000 m.), meno šakų, žanrų kolektyvų ekspertų konsultantų (nuo 2006 m.) programas.

Centras ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas įsteigė mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų metų nominacijas „Aukso paukštė“ (nuo 1999 m.), „Aukso vainikas“ (geriausiam metų liaudies meistrui, nuo 2006 m.), Centras ir Kultūros ministerija – metų nominaciją „Geriausias kultūros centras“ (nuo 2005 m.). Lietuvos nacionalinis kultūros centras rengia ir leidžia knygas, taip pat ir skaitmenines, garso įrašus kultūros ir švietimo specialistams, visuomenei, publikacijų serijas „Gyvoji tradicija“ (nuo 1996 m. išleista 10 leidinių), „Dainos iš visos Lietuvos“ (nuo 1999 m., 15 leidinių), „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ (nuo 1999 m., 9 leidiniai), choreografinio folkloro rinkinius, studijas ir kitus spaudinius apie muziką, choreografiją ir kitokį folklorą, kultūros centrus, renginius, t. p. repertuarus mėgėjų meno kolektyvams – pjeses, muzikos leidinius chorams, pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrams, liaudiškoms kapeloms, liaudiškų šokių kolektyvams. Leidžia periodinius informacinius leidinius žurnalą „Būdas“ (1989-2019 m. „Liaudies kultūra“, 19881989 m. „Kultūrinis švietimas“), nuo 1994 m. „Etninės kultūros renginiai Lietuvoje“ ir nuo 1998 m. „Kūrybos metraštis“.[3]

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://rekvizitai.vz.lt/imone/lietuvos_liaudies_kulturos_centras/
  2. http://www.lnkc.lt/go.php/lit/Biudzeto-vykdymo-ataskaitu-rinkiniai/789
  3. Inga KriščiūnienėLietuvos nacionalinis kultūros centras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 266 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]