Lietuvos gyvūnų globos draugija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos gyvūnų globos draugija – Lietuvos visuomeninė organizacija, nuo 1990 m. veikianti Kaune, Tilžės g. 18. Centrinė būstinė: Radvilų dvaro g. 33-1.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji Lietuvoje gyvūnų globos draugija buvo įkurta 1873 m. Rietave, steigėjas Mykolas Oginskis. Draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Atkūrus nepriklausomybę, draugijos veikla atnaujinta 1922 m. Pirmuoju atkurtosios draugijos pirmininku tapo veterinarijos gydytojas, generolas, buvęs knygnešys Jonas Jurgis Bulota (18551942 m.). Aktyvūs rėmėjai buvo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Tadas Ivanauskas. Draugijos veikla nutraukta 1940 m.

Draugijos atkuriamasis suvažiavimas įvyko 1990 m. balandžio 7 d. Atkūrimo iniciatorius – Lietuvos veterinarijos akademijos profesorius Kazys Vytautas Trainys. 1992 m. Kaune buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje LGGD skyrius. Jo pirmininku buvo išrinktas tuometinis Kauno kinologijos metodikos centro prezidentas Karolis Masilionis. Lietuvos gyvūnų globos draugija yra WSPA – Pasaulinės gyvūnų globos draugijos, narė.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos gyvūnų globos draugijos tikslas – humaniškas elgesys su gyvūnais bei prievartos ir žiaurumo gyvūnų atžvilgiu prevencija. Lietuvos gyvūnų globos draugija rūpinasi naminiais augintiniais, žemės ūkio paskirties, nelaisvėje laikomais egzotiniais, laboratoriniais ir laukiniais gyvūnais. Draugija bendradarbiauja su Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos zoologijos sodu ir kitomis institucijomis. Nuo 1992 m. Pasaulinės gyvūnų globos draugijos (World Society for the Protection of Animals) narė. Nuo 2001 m. veikia Laukinių gyvūnų gelbėjimo ir reabilitacijos skyrius. Turi apie 2000 narių.[1]

Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Benas Arūnas NoreikisLietuvos gyvūnų globos draugija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 230 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]