Antropocentrizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Antropocentrizmas (iš gr. άνθρωπος, anthropos 'žmogus' + gr. κέντρον, kentron 'centras') – pasaulėžiūra, teigianti, jog žmogus yra reikšmingiausia būtybė visatoje, arba pasaulio vertinimas remiantis žmogiškomis vertybėmis ir patirtimis.[1] Etikoje ši savoka naudojama tais atvejais, kada gėris apibrėžiamas kaip tai, kas gera žmogui, o gamtai pripažįstama tik instrumentinė vertė.[2] Antropocentrizmas buvo ir yra reikšmingas Vakarų filosofijoje, kai kuriose religinėse tradicijose.[3]

Skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antropocentrizmas gali būti skirstomas į tris kryptis: dominavimo, valdymo ir evoliucinį.[4]

  • Dominavimo antropocentrizmas kildinamas iš Senojo Testamento ir antikinės filosofijos. Pagal jį gamta matoma kaip didelė resursų saugykla, turinti instrumentinę vertę ir egzistuojanti tik tam, kad tarnautų žmogui ir tenkintų jo poreikius.
  • Valdymo antropocentrizmas taip pat kilęs iš Senojo Testamento, tačiau jame esantys Dievo įsakymai žmogui interpretuojami švelniau ir suprantami ne kaip liepiantys dominuoti, bet protingai valdyti ir prižiūrėti. Nors žmogus išlieka centrinė figūra, kitos organizmų rūšys ar ekosistemos taip pat įgauna vertę.
  • Evoliucinis antropocentrizmas teigia, kad iš evoliucijos perspektyvos išgyvenimas, klestėjimas ir dauginimasis yra didžiausias gėris, todėl žmonijos elgesys, kuriuo rūpinamasi visų pirma tik žmogumi, yra natūralus ir tinkamas. Kadangi aplinkos padėtis susijusi su žmonijos išlikimu, ja reikia rūpintis, tačiau tai daroma ne dėl jos pačios, o mąstant apie naudą žmogui.

Šalininkai ir kritikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antropocentrizmo šalininkai teigia, jog šis požiūris neišvengiamas ir yra būdingas žmogui kaip rūšiai. Kaip kad vorai būtų voracentriški ar vilkai vilkocentriški, taip ir žmonės save pastato į centrinę poziciją. Tačiau tai nereiškia leidimo naikinti gamtą ar tenkinti bet kokias žmogaus užgaidas. Protingas, gilesnes elgesio pasekmes įvertinantis ir toliau į ateitį žiūrintis antropocentrizmas gali būti suderinamas su gerovės užtikrinimu ne tik žmogui, bet ir visai gamtai.[5]

Kritikai mano, kad žmogus, save pastatydamas į centrinę poziciją, neišvengia dominavimo prieš gamtą, jos išnaudojimo. Antropocentrizmas yra kaltinamas sukėlęs ekologines krizes, atsakingas už gamtos naudojimą siekiant visų pirma tik žmogaus gerovės, gyvūnų išnaudojimą ir jų poreikių nepaisymą. Val Plumwood teigia[6], kad antropocentrizmas vaidina tokį patį vaidmenį aplinkosaugoje, kaip androcentrizmas feminizme ar etnocentrizmas antirasizme.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Anthropocentrism, Merriam-Webster dictionary
  2. Česlovas Kalenda. Ekologinė etika. Rosma, 2007. p. 159
  3. Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents: the moral status of animals in the history of Western philosophy. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 1-3
  4. Marc Bekoff. Encyclopedia of Animal Rights and Animal Welfare. Greenwood Press, 1998. p. 66-68
  5. Grey, W. 1993. 'Anthropocentrism and Deep Ecology' Archyvuota kopija 2008-07-26 iš Wayback Machine projekto., Australiasian Journal of Philosophy 71: 463–475
  6. Plumwood, V. 1996. Androcentrism and Anthrocentrism: Parallels and Politics. Ethics and the Environment, Vol.1, No. 2, pp.119-152