Gyvūnų teisės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gyvūnų teisių šalininkai teigia, kad gyvūnai turėtų būti vertinami kaip teises turinčios asmenybės, o ne žmonių nuosavybė.

Gyvūnų teisės yra iš įvairių etikos pozicijų grindžiama idėja, kuria pasisakoma už vienodą tapačių žmonių ir gyvūnų interesų vertinimą, dėl kurio pastariesiems būtų suteiktos pamatinės, jų poreikius atitinkančios, teisės. Vienas pagrindinių gyvūnų teisių šalininkų argumentų yra tas, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, gali jausti skausmą, turi emocijas, individualius poreikius, yra sąmoningi. Tai laikoma pakankama priežastimi juos vertinti kaip teises turinčias asmenybes, o ne kaip žmonių nuosavybę.[1] Gyvūnų teisių praktinis pritaikymas reikalauja gyvūnų nenaudoti kaip priemonių tikslams pasiekti: neįkalinti, nežaloti, neišnaudoti, nežudyti; vietoje to siūlomos įvairios tiek žmonių poreikius patenkinančios, tiek gyvūnų naudojimo nereikalaujančios alternatyvos.[2]

Gyvūnų teisių klausimas tampa vis populiaresnis įvairių mokslo šakų akademiniuose sluoksniuose: idėjas suteikti gyvūnams tam tikras teises palaiko teisininkai bei teisės akademikai Alan Dershowitz[3], Laurence Tribe[4], Gary Lawrence Francione[5], sociologas Roger Yates[6], politikos mokslų profesorius Robert Garner[7] ir kiti. Gyvūnų teisių kursai yra skaitomi 121 iš 180 JAV teisės mokyklų.[8]

Šios idėjos kritikai teigia, kad gyvūnai nesugeba daryti moralinių pasirinkimų ar sudarinėti sudėtingų socialinių susitarimų, todėl jie negali turėti ir jokių teisių. Tokie filosofai, kaip Roger Scruton mano, kad tik žmonės turi pareigas ir kad „išvados yra neišvengiamos: tik mes turime teises“.[9] Teigiama, kad nėra nieko blogo išnaudoti gyvūnus maistui, pramogoms (cirkai, zoologijos sodai ir kt.) bei moksliniams tyrinėjimams, nors kartu ir pripažįstama, kad žmonės turėtų vengti veiksmų, sukeliančių gyvūnams nereikalingą skausmą.[10] Tokia pozicija dažniausiai vadinama gyvūnų gerove ir kai kurių autorių yra priešpastatoma gyvūnų teisėms.[11]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Elgesio su gyvūnais etika.
Plutarchas buvo vienas iš antikos filosofų, pasisakiusių už pareigas prieš gyvūnus.

Šiuolaikinė gyvūnų teisių samprata yra įtakota ilgų debatų, kildinamų iš antikos laikų, vykusių tarp teigiančių, jog gyvūnai nusipelno būti įtraukti į moralinę bendruomenę, ir jiems oponuojančių. Nors jau tokie mąstytojai kaip Pitagoras, Teofrastas ar Plutarchas nepateisino kai kurių elgesio su gyvūnais formų (pavyzdžiui, žudymo dėl mėsos), jų dėmesys buvo labiau sutelktas į gyvūnų gerovės gerinimą, nei į teisių nuo bet kokio išnaudojimo suteikimą. Plutarchas tai buvo įvardinęs žodžiais „tiesa ta, kad blogai elgiasi ne tie, kurie naudoja gyvūnus, bet tie, kurie juos naudoja netinkamai, neapgalvotai ir žiauriai.“[12]

Padėtis nesikeitė ir vėlesniais laikais. Viduramžių periodu požiūrį į gyvūnus labiausiai įtakoję krikščionių filosofai šv. Augustinas ir Tomas Akvinietis manė, kad žmonės yra svarbiausias Dievo kūrinys, galintis naudoti gyvūnus savo tikslams ir turintis prieš juos tik netiesioginius įsipareigojimus, susijusius su pareiga kitiems žmonėms arba Dievui.[13] XVII a. gyvenę Renė Dekartas, Thomas Hobbes ir John Locke taip pat nepritarė, kad gyvūnai gali turėti net mažiausias teises.[14]

Stipresnių oponentų vyraujančiam požiūriui atsirado XVIII a. Tuomet Žanas Žakas Ruso teigė, kad žmonės turi įsipareigojimus prieš gyvūnus vien dėl to, jog jie yra jaučiančios būtybės, o jam pritarė ir modernaus utilitarizmo pradininkas Jeremy Bentham, pasisakęs už tai, kad elgesyje su gyvūnais privaloma atkreipti dėmesį į jų gebėjimą kentėti. Tuo tarpu Imanuelis Kantas atmetė šį teiginį, nes manė, kad moralinės pareigos galimos tik prieš racionalias, vidinę vertę turinčias būtybes, t. y. žmones, o gyvūnai negali būti vertinami iš moralės pusės ir visi prieš juos turimi įsipareigojimai yra netiesioginiai.[15]

Nepaisant Ruso ir Bentham pasisakymų, idėja, kad gyvūnai gali turėti bent dalines teises, nebuvo plačiai priimta, o kartais tapdavo ir pajuokos objektu. Kai anglų feministė Mary Wollstonecraft 1792 m. išleido savo veikalą Moterų teisių apgynimas, Kembridžo universiteto profesorius Thomas Taylor atsakė paviešindamas savo anoniminį tekstą Gyvulių teisių apgynimas, norėdamas parodyti, jog Wollstonecraft argumentai yra tiek pat absurdiški, kaip ir gyvūnų teisių idėja.[16]

XIX a. žymėjo padidėjusį susidomėjimą gyvūnų apsauga. 1822 m. Anglijoje buvo išleistas pirmasis pasaulyje žinomas žymesnis gyvūnų apsaugos įstatymas, skiriantis baudas už naminių gyvūnų mušimą, žalojimą ar kitokį blogą elgesį.[17] Vėliau jis buvo kelis kartus atnaujintas, įtraukiant ne tik gyvūnų gerovės reikalavimus, bet ir uždraudžiant tam tikrą gyvūnų naudojimą: gaidžių, šunų kautynes bei gyvūnų pjudymą šunimis. 1824 m. Londone buvo įsteigta pirmoji gyvūnų apsaugos organizacija - Karališkoji žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos asociacija, o Amerikoje analogiška organizacija atsirado 1866 m.

Tuo metu vyko ir aktyvesnės diskusijos, ar gyvūnai gali turėti prigimtines teises. 1824 m. Lewis Gompertz savo darbe Moralinis domėjimasis žmonių ir gyvulių padėtimi teigė, kad gyvūnai turi daugiau teisių į savo kūną nei bet kas kitas, ir kad žmonės privalo užtikrinti jų gerovę, o 1879 m. Edward Nicholson veikale Gyvūnų teisės argumentavo, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, turi prigimtinę teisę į gyvybę.[18] Gyvūnų apsaugą palaikė ir to meto įtakingas filosofas Artūras Šopenhaueris bei biologas Čarlzas Darvinas.[19] Tuo tarpu anglas Henry Salt, 1894 m. išleidęs darbą Gyvūnų teisės: nagrinėjimas santikyje su socialiniu progresu, tapo vienu iš pirmųjų autorių, pasisakiusių už gyvūnų teises ir kritikavusių antropocentrizmą bei gyvūnų gerovės didinimą kaip būdą teisingai elgtis su gyvūnais.[20]

Peter Singer 1975 m. išleista knyga Gyvūnų išlaisvinimas savo laiku buvo vienas svarbiausių gyvūnų teises ginančių kūrinių.

XX a. ir toliau daugėjo gyvūnų apsaugos įstatymų, tačiau, kaip teigia Debbie Legge, egzistuojantys teisiniai aktai didžia dalimi buvo susieti su žmonių interesais, tokiais, kaip nuosavybės gynimas, o ne tiesiogiai su įsipareigojimais gyvūnams.[21] Be to, po Antrojo pasaulinio karo žymiai išaugo gyvūnų naudojimas žmonių reikmėms (pavyzdžiui, mėsos ir kitų gyvūninių produktų vartojimas), buvo atrasti nauji intensyvesni, tačiau gyvūnų gerovės požiūriu labiau kritikuotini gyvulininkystės metodai.

7-ajame dešimtmetyje Anglijoje, Oksfordo universitete susiformavo taip vadinama „Oksfordo grupė“ - būrelis intelektualų, nepritariančių gyvūnų naudojimui. Tarp jų buvo Ruth Harrison, 1964 m. išleidusi populiaria tapusią intensyvią gyvulininkystę kritikuojančią knygą Gyvūnų mašinos; 1970 m. sukurto termino „rūšizmas“ autorius psichologas Richard Ryder; filosofai, knygos Gyvūnai, žmonės ir moralė autoriai Stanley ir Roslind Godlovitch bei John Haris. Pastaroji knyga buvo viena iš paskatų filosofui Peter Singer parašyti savo darbą Gyvūnų išlaisvinimas (išleistą 1975 m.), tapusį itin įtakingu gyvūnų teisių šalininkų tarpe ir paskatinusį platesnes diskusijas.

Tuo pačiu metu įvairiose šalyse pradėjo kurtis aktyvistų grupės, savais metodais oponuojančios gyvūnų naudojimui. 1976 m. Anglijoje Ronnie Lee iniciatyva įkurtas Gyvūnų išlaisvinimo frontas - prieštaringai vertinama organizacija, užsiimanti gyvūnų gelbėjimu iš laboratorijų ar fermų, o kartais ir niokojanti joms priklausančią nuosavybę. Po ketverių metų Amerikoje pradėjo veikti PETA.

Pradedant XX a. pabaiga gyvūnų teisės sulaukia nemažo dėmesio akademinėje, politinėje ir kitose sferose. Šiaurės Karolinos universiteto profesoriaus Tom Regan 2001 m. rašė, kad per praėjusius 20 metų apie gyvūnų teises filosofai prirašė daugiau nei per 2000 metų prieš tai[22], o žymus Toronto advokatas Clayton Ruby 2008 m. duotame interviu teigė, kad gyvūnų teisių klausimas išliks svarbus ir ateityje.[23]

Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš būdų gyvūnų teisių šalininkams skleisti savo idėjas yra informacinių akcijų gatvėse rengimas (nuotraukoje - 2007 m. informacinė akcija Kaune).

Gyvūnų teisių koncepcija teigia, kad visi (arba kai kurie) gyvūnai turi teisę į savo gyvenimą; kad jie nusipelno (ar jau turi iš prigimties) turėti tam tikras moralines teises; kad kai kurios pagrindinės jų teisės turi būti saugomos valstybinių įstatymų. Gyvūnų teisių požiūris atmeta nuostatą, kad gyvūnai yra paprasčiausiai gamybos prekės ar turtas, skirtas žmogaus labui. Dėl šios priežasties reikalaujama ne gyvūnų laikymo sąlygų gerinimo, bet visiško gyvūnų naudojimo nutraukimo.

„Čia reikalaujama ne didesnių ar švaresnių narvų laboratorijose, bet kad tokių narvų išvis nebūtų; ne „tradicinio” ūkininkavimo, bet visiško gyvulininkystės nutraukimo; ne „humaniškos” medžioklės, bet visiško tokios barbariškos veiklos išnykimo. Neteisingumas turi būti tiesiog sunaikintas – taip buvo padaryta su vergija, vaikų darbu ar moterų nelygybe. Visais šiais atvejais nebuvo dalinės reformos, nes tai tebūtų kita to paties neteisingumo forma. Gyvūnų teisių filosofija reaguodama į gyvūnų išnaudojimą reikalauja to paties - uždraudimo. Tai ne kažkokių smulkmenų pakeitimas ar sąlygų sugriežtinimas, bet paties išnaudojimo užbaigimas.” - Tom Regan[24]

Gyvūnų teisių filosofija neteigia, kad žmonės ir kiti gyvūnai yra lygūs visais aspektais. Pavyzdžiui, nereikalaujama balsavimo teisių vištoms ar teisės į universitetinį mokslą karvėms. Tačiau laikomasi nuomonės, kad vienodi gyvūnų ir žmonių poreikiai turėtų būti vertinami kaip moraliai lygūs.

„Vienodo vertinimo principo esmė yra ta, kad moraliniuose svarstymuose mes skiriame vienodą dėmesį vienodiems veiksmo paveiktųjų poreikiams” - Peter Singer[25]

Šio principo nesilaikymas ir vienos rūšies interesų iškėlimas virš analogiškų kitos rūšies interesų yra laikomas diskriminaciniu bei įvardinamas kaip rūšizmas.

„Rasistas pažeidžia lygybės principą, teikdamas didesnę reikšmę savo rasės interesams kitos rasės interesų sąskaita. Lyčių lygybės priešininkas pažeidžia lygybės principą, teikdamas pirmenybę savo lyties interesams. Panašiai tas, kas laikosi diskriminacijos pagal rūšį, mano, kad jo rūšies interesai yra aukštesni už kitų rūšių interesus. Bet visais atvejais principas vienas ir tas pats“ - Peter Singer‏[26]

Kai kurie aktyvistai bei akademikai pabrėžia skirtumą tarp sąmoningų gyvūnų ir kitų gyvybės formų, teigdami, kad tiktai sąmoningi gyvūnai gali turėti teisę į savo gyvenimą nepriklausomai nuo to, kaip jie yra vertinami žmonių. Pavyzdžiui, Peter Singer laikosi nuomonės, jog gyvūnai neturi žmogui būdingo gebėjimo save įsivaizduoti ateityje, todėl pats gyvybės tęstinumas jiems nėra reikšmingas ir jie neturėtų turėti teisės į gyvybę. Tokiu atveju gali būti pateisinamas staigus beskausmis gyvūno nužudymas ir jo naudojimas maistui ar kitokioms reikmėms. Tačiau toks požiūris susilaukia kritikos iš tų, kurie mano, jog egzistuoja pakankamai įrodymų, jog gyvūnai yra sąmoningi ir vertinantys savo gyvybę.[27]

Praktine gyvūnų teisių išraiška yra laikomas veganizmas - gyvūninės kilmės produktų atsisakymas ir kitokio gyvūnų naudojimo nepalaikymas.

Gyvūnų teisių teorijos gali būti skirstomos į utilitarinį, deontologinį, abolicionistinį ir kitus požiūrius.

Abolicionistinis požiūris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teisės profesorius Gary Francione, vienas ryškiausių abolicionistinės teorijos gynėjų, savo darbuose („Introduction to Animal Rights“ ir kt.) daro prielaidą, kad jei gyvūnai yra traktuojami kaip žmogaus nuosavybė, tada bet kokios teisės, kurios jiems gali būti suteiktos, būtų tiesiogiai pamintos nuosavybės, t. y. priklausomumo žmogui, statuso. Jis atkreipia dėmesį, kad mintis lygiai skaitytis su savo nuosavybės ir savo paties interesais yra absurdiška. Neturint pagrindinės teisės nebūti traktuojamiems kaip žmogaus nuosavybė gyvūnai neturi jokių teisių apskritai.

„Gyvūnai yra mūsų turimos prekės ir neturi jokios vertės, išskyrus tą, kurią nusprendžiame suteikti mes, nuosavybės turėtojai. Gyvūnų buvimas nuosavybe paverčia niekais visas pastangas ieškoti pusiausvyros pagal humaniško elgesio ar gerovės įstatymus, nes mes iš tikro ieškome pusiausvyros tarp savininkų poreikių ir nuosavybe tapusių gyvūnų poreikių. Nereikia ypatingai gerai išmanyti nuosavybės teisę ar ekonomiką, kad suprastum, jog tokia pusiausvyra retai arba niekada nenusvirs į gyvūnų pusę. […] Tai, kad gyvūnai yra nuosavybė, mums leidžia nekreipti dėmesio į jų norus ir sukelti jiems skausmą, kančią ar net mirtį, kai tai yra ekonomiškai naudinga“ - Gary L. Francione[28]

Vienintelis galiojantis ir lemiamas veiksnys moralinės vertės turėjimui, Francione teigimu, yra jautrumas. Jis taip pat tvirtina, kad Jungtinėse Valstijose nėra jokio tikrojo gyvūnų teisių judėjimo - kad ten egzistuoja tik judėjimas už gyvūnų gerovę. Bet kokios pastangos, kurios nėra nukreiptos gyvūno kaip žmogaus nuosavybės statuso panaikinimo link, yra klaidinančios ir neišvengiamai baigiasi gyvūno eksploatacijos institucionalizavimu. Šios pastangos yra logiškai nenuoseklios ir pasmerktos niekada nepasiekti savo tikslo, t. y. gyvūnų naudojimo žmogaus reikmėms panaikinimo. Francione laikosi nuomonės, kad visuomenė, kuri vertina šunis ir kates kaip šeimos narius, bet tuo pačiu metu užmuša karves, paukščius ir kiaules maistiniams poreikiams, parodo savo „moralinę šizofreniją“.

Gyvūnų teisės įstatymuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors dauguma teisės aktų traktuoja gyvūnus kaip „daiktus“, pastaruoju metu auga poreikis teisiškai pripažinti gyvūno asmenybę bei suteikti jam kai kurias bazines teises ir/ar privilegijas. Yra nemažai įstatymų, kurie tai reglamentuoja: „Gyvūnų gerovės aktas“[29], „Mokslinių procedūrų su gyvūnais aktas“[30], Eksperimentų su žmogbeždžionėmis draudimas; Lietuvoje galioja „Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas“[31], su gyvūnų teisėmis glaudžiai susiję Veterinarijos tarnybos įsakymai „Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams“[32], „Laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarijos reikalavimai“[33] ir kt. Visgi šie įstatymai yra vertinami prieštaringai dėl nepakankamos gyvūnų interesų apsaugos ir ekonomiškai naudingų gyvūnų naudojimo formų įteisinimo.[34]

Sietle įsikūręs projektas, pavadintas Great Ape Project, vykdo kampaniją už tai, kad Jungtinės Tautos priimtų deklaraciją dėl žmogbeždžionių teisių išplėtimo. Tuo siekiama goriloms, orangutangams, šimpanzėms ir mažosioms šimpanzėms (bonobo) suteikti teises į gyvenimą, individualią laisvę ir apsaugą nuo kankinimo.[35] Nemažai gyvūnų teisių teisininkų traktuoja tai kaip pirmąjį žingsnį, leisiantį vėliau suteikti teises ir kitiems gyvūnams [36][37], ypač po to, kai 2008 m. birželio 25 dieną Ispanijos parlamentas priėmė sprendimą paruošti įstatymą, suteikiantį pagrindines teises žmogbeždžionėms. Pagal jį būtų draudžiami ne tik eksperimentai, bet ir bet koks kitas šių gyvūnų naudojimas (cirkuose, televizijos reklamose, kino filmuose), įskaitant pardavimą bei pirkimą.[38].

Gyvūnų teisės politikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinės partijos, aiškiai pasisakančios už gyvūnų gerovę ir gyvūnų teises, yra įsteigtos Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Kanadoje, Austrijoje[39] ir Nyderlanduose. Nyderlandų Partija už gyvūnus (Partij voor de Dieren) yra pirmoji politinė partija pasaulyje, kurios pagrindinis darbotvarkės prioritetas yra gyvūnų apsauga ir gyvūnų teisės. Partija turi dvi vietas Nyderlandų Parlamente nuo paskutinių nacionalinių rinkimų 2006 metų lapkritį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. "Animal Rights." Encyclopædia Britannica. 2007.
  2. Taylor, Angus. Animals and Ethics: An Overview of the Philosophical Debate, Broadview Press, May 2003.
  3. Alan Dershowitz "Rights from Wrongs: A Secular Theory of the Origins of Rights", 2004, p. 198–99, bei "Darwin, Meet Dershowitz," The Animals' Advocate, Žiema 2002, dalis nr.21.
  4. "'Personhood' Redefined: Animal Rights Strategy Gets at the Essence of Being Human", Association of American Medical Colleges, July 12, 2006.
  5. Animal Rights: The Abolitionist's Approach
  6. [http://human-nonhuman.blogspot.com/ Roger Yates blogas
  7. University of Leicester, Professor Robert Garner
  8. "Animal law courses", Animal Legal Defense Fund.
  9. Scruton, Roger. Animal Rights and Wrongs, Metro, 2000.ISBN 1-900512-81-5.
  10. Frey, R.G. Interests and Rights: The Case against Animals. Clarendon Press, 1980 ISBN 0-19-824421-5
  11. Francione, Gary L. Introduction to Animal Rights, Temple University Press, 2000
  12. Plutarchas, Moralia, skyrius „Apie gyvūnų protingumą“
  13. Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 112-131
  14. Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 132-162
  15. Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 162-171
  16. Singer, Peter. Animal Liberation. New York Review/Random House, second edition 1990, p. 1
  17. Legge, Debbi and Brooman, Simon. Law Relating to Animals. Cavendish Publishing, p. 40
  18. Taylor, Angus. Animals and Ethics. Broadview Press, 2009, p. 62
  19. Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 172-201
  20. Taylor, Angus. Animals and Ethics. Broadview Press, 2003, p. 61
  21. Legge, Debbi and Brooman, Simon. Law Relating to Animals. Cavendish Publishing, p. 50
  22. Regan, Tom. Defending Animal Rights, University of Illinois Press, 2001, p. 67.
  23. Dube, Rebecca. The new legal hot topic: animal law, The Globe and Mail, July 15, 2008.
  24. http://www.cultureandanimals.org/pop1.html The Philosophy of Animal Rights by Dr. Tom Regan
  25. Singer, Peter. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975; Cape, London, 1976
  26. Singer, Peter. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975; Cape, London, 1976
  27. http://www.abolitionistapproach.com/the-luxury-of-death/ Gary L. Francione. The Luxury of Death
  28. Francione, Gary L. Introduction to Animal Rights. 2000. Temple University Press. Psl. xxiv-xxv
  29. „Animal Welfare Act, 2006“ (PDF). 
  30. „Animal (Scientific Procedures) Act 1986“. 
  31. „„Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas““. Lietuvos Respublikos Seimas, 2004. 
  32. „„Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams““. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2004. 
  33. „„Laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarijos reikalavimai“, priimtas 1998-12-31, galioja nuo 1999-06-05“. Valstybinė veterinarijos tarnyba. 
  34. „Animal Rights vs. Animal Welfare by Gary L. Francione“. 
  35. "Declaration on Great Apes", Great Ape Project, retrieved 8 March 2007.
  36. Michael, Steven. "Animal personhood: A Threat to Research", The Physiologist, Volume 47, No. 6, December 2004.
  37. Steven Wise, who teaches animal rights law at Harvard Law School, has said of this approach, quoting economist Robert Samuelson: "Progress occurs funeral by funeral." (Wise, Steven M. "Address at the 5th Annual Conference on Animals and the Law," Committee on Legal Issues Pertaining to Animals, Association of the Bar of the City of New York, September 25, 1999)
  38. „Apes get legal rights in Spain, to surprise of bullfight critics“. Times Online, 2008. 
  39. „Die Tierrechtspartei“. 

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]